RSS Feed

Nuo skaičių – iki šamanizmo
Ingrida augo Marijampolėje, po to – Jonavoje, Vilniuje. Vaikystėje ir paauglystėje ji nesiskyrė nuo kitų vaikų, gal tik labiau mėgo knygas, o laisvalaikį mieliau leisdavo ne su draugais, o viena gamtoje ramiai sėdėdama ir mąstydama. Prisimena patyrusi keistą skrydžio jausmą, panašų į patiriamą sapne: jai įsižiūrėjus į kokį daiktą, šis staiga dideliu greičiu priartėdavo prie jos ir vėl nutoldavo, o pati Ingrida pasijusdavo taip, tarytum skrietų erdvėje. Vaiką šie potyriai gąsdino, tačiau suaugusiesiems ji to paaiškinti negalėjo. Tik po daugelio metų Ingrida suprato, kad panašūs dalykai atsitinka su žmonėmis, turinčiais aiškiaregystės dovaną: šitaip jie persijungia į kitą matymą. Ištarusi žodį „aiškiaregystė“, Ingrida pasijuto nejaukiai ir patikslino: „Vadinamąją aiškiaregystę. Tai - tik skambus žodis, kuriame nieko nepaprasto nėra. Mes visi tą savybę turime, tik vienų ji aktyvi, kitų - ne. Skrydžio jausmas atsiranda smegenų persijungimo į kitą matymą momentu, kai staiga imame matyti rūką, nutolstančius ir išnykstančius vaizdus.“
Šiuo metu Ingrida nelaukia, kol ją aplankys skrydžio jausmas. Ji pati žino, kaip jį susikurti, kaip „perjungti“ smegenis. Pakeisti sąmonės būseną padeda specialios kvėpavimo technikos ir psichiką veikiantys šamanų ritualai. Tačiau apie tai – vėliau.
Baigusi vidurinę mokyklą, Ingrida studijavo ekonomiką Vilniaus universitete, vėliau mokėsi verslo vadybos, po to dar baigė tarptautinio verslo studijas. Ji iš tiesų gavo labai gerą išsilavinimą, o baigusi mokslus darbą rinkosi iš penkių pasiūlymų. Pradėjusi dirbti, rašė verslo planus, mąstė, kaip Lietuvai gauti daugiau užsienio kapitalo investicijų. Ingrida gerai išmanė finansus ir konsultavo verslo klausimais. Ji stažavosi Vokietijoje, Švedijoje, bendravo su didžiausių pasaulio bankų vadovais. Kai nusibodo valstybinis darbas, įsidarbino vienoje didelėje privačioje įmonėje finansų direktore, o po to susikūrė savo įmonę, verslo konsultacijų centrą. Ingrida turėjo daug žinių ir patirties, dėl to verslininkams buvo tikras lobis. Šiame darbe jai dažnai prireikdavo ir intuicijos, juk tekdavo prognozuoti ateities įvykius. Finansinės prognozės moteriai sekėsi, pagal vykstančius politinius įvykius ji galėjo numatyti, kada gali ištikti finansų krizė, kada reikia pirkti nekilnojamąjį turtą, kada jį parduoti.
Tuometinis Ingridos darbas nebuvo susijęs su dvasiniais dalykais, su ta veikla, kuria ji užsiima dabar. Ji dirbo loginio, analitinio mąstymo reikalaujantį darbą. Tačiau prieš šešerius metus Ingridos gyvenimas apsisuko 180 laipsnių. Atsitiko tai, ko ji pati negalėjo prognozuoti. 
Ingridai staiga sutriko sveikata. Jauna moteris ėmė gesti lyg žvakė. Nei vienas gydytojas negalėjo pasakyti, kas jai yra. Tyrimai nieko blogo nerodė, tačiau Ingrida jautėsi taip blogai, kad, atrodė, tuojau atsisveikins su šiuo gyvenimu. Beveik nieko negalėjo valgyti, organizmas taip nusilpo, kad, atrodė, atsisakys vykdyti bet kokias gyvybines funkcijas. Lyg būtų ištikęs mikroinsultas ar staiga pasikeitusi kraujo struktūra. Gydytojai nieko nesuprato, o Ingrida jautė, jog ima stoti širdis. Tokia nei gyva, nei mirusi ji išbuvo du mėnesius. 
Draugė pasiūlė apsilankyti pas Kaune gyvenančią bioenergetikę. Ingrida nuėjo – juk vis tiek neturinti ką prarasti. Bioenergetikė pasakė: „Nežinau, kas jums yra, bet bandysiu padėti.“ Ji kalbėjo apie biolaukus, auras, apie kažkokius pažeidimus, po to virš jos kūno mosikavo rankomis ir laikė delnus virš galvos. Jau po pirmojo šios moters gydymo seanso Ingrida pasijuto stipresnė. Kas kartą apsilankiusi jausdavosi vis geriau ir geriau, kol pagaliau visiškai pasveiko. Tada ėmė klausinėti bioenergetikės, ką šioji jai darė, kaip gydė? Moteris aiškino, tačiau Ingrida beveik nieko nesuprato. Bet ji sutiko vykdyti viską, ką liepė bioenergetikė – juk nenorėjo, kad liga pasikartotų.
Nuo tada Ingrida ėmė domėtis dvasiniais dalykais, gilintis į įvairias dvasines praktikas bei alternatyviuosius gydymo metodus. Ji perskaitė ir nemažai šiuolaikinės moderniosios medicinos straipsnių bei knygų, nes norėjo sužinoti, kaip iš tiesų veikia fizinis žmogaus kūnas, kokie biocheminiai procesai vyksta. Domėdamasi anksčiau jai nepažįstamais dvasiniais dalykais, Ingrida klausėsi paskaitų, dalyvavo seminaruose. Kartą pateko į Susan Gregg vedamas paskaitas. Susan Gregg - specialistė iš Havajų, dirbanti pagal toltekų tradicijas, buvo trumpam atvykusi į Lietuvą, vieno garsiausių pasaulyje Meksikos šamano Miguelio Ruizo mokinė.
{(Tam tikri žmonės, kurie tais laikais užsiiminėjo šviesiąja magija, buvo vadinami toltekais. Toltekai – indėnų tauta, gyvenusi Pietų Amerikoje. Antropologas ir žurnalistas Karlosas Kastaneda toltekais vadino paslaptingus žynius, kurie saugojo senosios civilizacijos paslaptis.)} 
Toltekų tradicijos skelbė, kad kiekvienas žmogus yra švytinti ir harmoninga būtybė, ir kad jis tiesiog negali sirgti. Šios moters paskaitose Ingrida pirmą kartą išgirdo apie šamanus ir jų iš kartos į kartą perduodamus gydymo ritualus. Ingrida pradėjo mokytis, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir nepasiduoti negatyviai įtakai. Ji ėmė suprasti, kad visos ligos atsiranda dėl streso, tačiau kartais mes net nežinome, kad esame jo paveikti. Juk kiekvieną nemalonų įvykį ar žodį stengiamės tarytum „ištrinti“, paslėpti, nekreipti į dėmesio – tarytum pašluoti po kilimėliu. Negatyvios emocijos kraunasi po truputį, mums to net nejaučiant. O kai susikaupia daug, sprogsta. „Tada ir pasireiškia „drugelio efektas“, - prisimena savo išgyvenimus ir netikėtą ligą Ingrida, - matyt, ir man kažkada užteko vienos smulkmenos, ir mano pasaulis sugriuvo.“ 
Susan Gregg paskaitos Ingridai davė postūmį gilintis į toltekų tradicijas ir perskaityti Karloso Kastanedos knygas. Tai nebuvo lengva, daug ko ji tose knygose nesuprato. Kitaip ir negalėjo būti – juk Ingrida viską analizavo, buvo įpratusi tik šitaip mąstyti. Teko mokytis ne analizuoti, o tiesiog jausti ir žinoti - vadovautis intuicija, o ne mintimis.
Susidomėjusi kosmoenergetika, Ingrida išvyko studijuoti į Latviją. Kitus dvasinius mokslus studijavo Brazilijoje, Peru, Meksikoje, Maskvoje, buvo nuvykusi į seminarus, vykstančius energijos susikaupimo vietose (vadinamose jėgos vietose) Karelijoje. Greitai Ingrida tiek daug išmoko, kad pati pradėjo vesti seminarus ir dalintis įgytomis žiniomis. Po vieno tokio seminaro prie Ingridos priėjo profesorius Vlad Tyminski, organizuojantis gydytojų ir mokslininkų susitikimus bei konferencijas Vokietijoje, ir pakvietė ją moksliniame kongrese pristatyti savo darbo metodus. Ingrida tada pirmą kartą pristatė savo sukurtus metodus mokslininkų auditorijai. Po šios konferencijos susilaukė daugiau pakvietimų ir ėmė važinėti į konferencijas įvairiose pasaulio šalyse.
Kaip Ingrida dirba 
Mokslas ir šamanizmas? Mano manymu, tai – nesuderinami dalykai. Būgną mušantis šamanas, vilkintis spalvingus rūbus, apsikarstęs žvėrių ragais ir įvairiais ženklais išmargintais papuošalais, su plunksnų karūna ant galvos – toks egzempliorius labiau panašus į karnavalo dalyvį, nei į gydytoją. O Ingrida ir mokslinėse konferencijose dalyvauja, ir, susitikusi su tikrais šamanais, išbando jų ritualų poveikį. Vadinasi, šios dvi sąvokos gali būti suderinamos!
Šamanų ritualai ir skrydžio jausmas
-Ingrida, minėjote, kad šamanų ritualai padeda „perjungti“ smegenis ir patekti į kitokį - skrydžio, aiškiaregystės pasaulį. Kaip ritualai padeda to pasiekti? Ir ar jie - pavojingi?
-Yra ir pavojingų. Kai kuriose pasaulio šalyse yra geriama ajavaska – lianos, vadinamos mirties augalu, sultys. Liana auga Peru ir Brazilijos džiunglėse ir iš tiesų yra labai pavojinga, nes net nedidelis sulčių kiekis keičia smegenų funkcijas. Išgėrus ajavaskos, pasaulis tarytum išnyksta kelioms valandoms. Tačiau tai nėra narkotinė medžiaga, žmonės nesapnuoja ir haliucinacijų nemato, jie būna sąmoningi. Šamanai, norėdami sergančiajam padėti, patys turi įeiti į pakitusios sąmonės būseną ir įvesti į ją sergantįjį, todėl ajavaskos išgeria abu. Tik tada šamanas mato žmogaus problemą ir gali jį gydyti. Ajavaskos rasti labai sunku, šis augalas pasaulyje draudžiamas, nes gali nužudyti. Bet gali ir išgydyti.
-Gal yra ir kitų būdų patekti į pakitusios sąmonės būseną?
-Yra. Štai Peru gyvenantis šamanas Arevalo Guillermo įeina į tokią būseną išgėręs kažkokių žolelių. Šis šamanas turi savo kilniką, kurioje gydo žmones, be to, ir pats važinėja po įvairias šalis. Neseniai buvo atvykęs į Latviją.
-Ajavaskos būtų įdomu bent paragauti. Ar tikrai tai labai pavojinga?
-Negalima šiaip sau – imti ir paragauti! Rizikinga bandyti tiems, kas nėra pasiruošę, juk staiga gali sukilti visi pasąmonėje slypintys prisiminimai. Jei žmogus kažkada turėjo didelių baimių, gali ir neištverti. Ajavaska ne kiekvieną vienodai veikia, tad ir efektas ne visada būna teigiamas. Šamanas, kuris tam ritualui vadovauja, turi puikiai išmanyti savo darbą. Juk pakitusios sąmonės būsenoje vyksta informacinio lauko korekcija, tad jeigu šamanas nespės laiku šio lauko pakoreguoti, žmogus gali susirgti psichikos liga. Taigi, tos senosios tradicijos, nors ir neįtikėtinai greitai gydo, bet yra ir labai rizikingos.
-Kaip to gydymo metu veikiamas energetinis ir fizinis kūnas?
-Vyksta visų energetinių laukų, arba energoinformacinių laukų, korekcija. Kiekvienas energetinis laukas turi savo vibracijas ir tam tikrais dažniais pateikia informaciją. Juk kiekvienas mūsų organas skleidžia tam tikrus dažnius. Norint pagydyti, reikia prisiderinti prie esamų dažnių, o tada pateikti kitus, teisingus. Sergantį organą paveikus sveikatai tinkamais dažniais, jis pradeda vibruoti kitaip ir žmogus pasveiksta.
-Nuo kokių ligų galima šitaip pagydyti?
-Nuo bet kokių. Lietuvoje taip pat egzistuoja šamanizmas - juk nuo seniausių laikų žiniuoniai gydė žolelėmis. Deja, mažai kas dabar tai supranta.
-Ar jūs... dirbate kaip šamanė?
-Ne, nedirbu, nors... viską pati esu išbandžiusi. Todėl žinau, kurie būdai rizikingi, kurie - tinkami šiuolaikiniam žmogui. Tie metodai, kuriuos naudoja gyvenantieji džiunglėse, visiškai netinka miestų žmonėms. Jei mūsų žmogus pagyventų pusę metų džiunglėse ir gertų ajavaską, grįžtų netinkamas socialiniam gyvenimui. Mes, miestuose dirbantys ekstrasensai, kitaip jaučiame energetinius – informacinius laukus ir jų vibracijas. Mums nebūtina įeiti į transą tam, kad nuskaitytume informaciją - turime kitų metodų. Vieni tą informaciją gauna per kortas, kiti - išmesdami kauliukus, treti – per vandenį, kiti buria su kavos tirščiais. Bet reiktų žinoti, kad ekstrasensų yra labai daug, tačiau tik nedaugelis gali gydyti, labai daug apsimetėlių. Bet žmonės linkę kiekvienu tikėti, apsišaukėliams pinigus moka. Gal paprastam žmogui atskirti tikrą nuo netikro iš tiesų labai sunku? Aš atskiriu iš karto, juk matau žmogaus energetinę struktūrą. Tada ir galiu pasakyti, ar jis tikras ekstrasensas, ar apsimetėlis.
-Kaip dirbate jūs pati?
-Aš kartu su kitais specialistais vedu seminarus grupėms žmonių. Didžiausią poveikį daro tie seminarai, kuriuos vedame Karelijoje. Juk ten būna baltosios naktys, žemėje yra kristalų, dėl to jaučiama labai stipri Žemės energija ir ypatinga vibracija. Būdamas tose vietose, žmogus gali labai greitai pasikeisti. Po 8-10 dienų seminarų (kai po 12 val. kasdien vyksta meditacijos ir įvairūs mokymai) pradeda keistis žmonių mąstymas, požiūris į daugelį dalykų ir išsisprendžia labai daug problemų. 
Moksliškai neįrodoma, bet – veikia!
-Ingrida, jūs dalyvaujate mokslinėse konferencijose, skaitote jose pranešimus. Jūsų metodikos veikia, tačiau moksliškai įrodyti jų poveikio neįmanoma. Tas poveikis tiesiog protu nesuvokiamas...
-Taip, esu kviečiama į mokslines konferencijas, manęs prašo pristatyti savo sukurtus autorinius metodus. Pristatau juos, parodau, kaip veikia. O dėl mokslinių įrodymų... Jei žmogus atėjo, turėdamas sunkios ligos diagnozę, o po mėnesio gydytojai parašo išvadą, kad tos diagnozės jau nėra? Kokių dar įrodymų reikia?
-Bet niekas negali suprasti, kaip tas žmogus pasveiko?
-Ar būtina žinoti? Ar neužtenka fakto?
-Mokslininkams visada reikia įrodymų. Nes... gal čia atsitiktinumas? Gal po mėnesio ir taip būtų pasveikęs?
-Jei nori, tegul žiūri, tyrinėja, prijungia daviklius ir fiksuoja pakitimus. Daug kartų kviečiau tuos mokslo žmones, sakiau - ateikite, žiūrėkite, kaip keičiasi žmogaus vibracijos, o kartu su jomis gerėja ir sveikata. Juk tai - jūsų tiesioginis darbas, tad analizuokite, aiškinkitės. O jie - nieko nedaro, tačiau yra labai greiti viską paneigti.
-Mokslininkai kartais vieną molekulę varinėja pirmyn - atgal kelerius metus... 
-Ir kas nuo to pasikeis? Mes juk žinome - kaip molekulei pasakysi, taip ji ir padarys, kur liepsi, ten ir nueis. Mūsų sąmonė gali programuoti pačius mažiausius pakitimus. Viską mes galime patys.
-Tai, vadinasi, jokie stebuklai nevyksta?
-Ne, tikrai.
-Ingrida, ar jūs galite, ranka palietusi kurią nors žmogaus kūno vietą, panaikinti tai, kas ten yra negero?
-Galiu. Ir mano mokiniai tai gali. Tai įmanoma padaryti tik vienu būdu - paveikus to žmogaus sąmonę, darant jam įtaką. Jei įtaka daroma turint labai konkretų tikslą, po kurio laiko mes matome rezultatus. Tačiau rezultatas neateina iš karto, turi praeiti kažkiek laiko. O tas laikas - kiekvienam skirtingas.
-Ar jūsų įtaka padeda įsijungti paties žmogaus gydomosioms jėgoms? Gal jūs jas tiesiog įjungiate?
-Žmogaus organizmo ląstelės – tai sąmoningos mūsų kūno dalelės. Kai jos gauna informaciją, skatinančią atsistatyti ir teisingai dalintis, jos taip ir padaro.
-Kaip jos gauna tą informaciją?
-Aš ją perduodu.
-O iš kur jūs ją imate?
-Yra pasaulyje tam tikrų vietų, kuriose sparčiausiai vyksta sveikimo procesai. Aš iš tų vietų esu nuskenavusi daug įvairių vibracijų (arba dažnių). Kiekvienas dažnis turi tam tikrą informacinį krūvį. Tam, kad jie padėtų, šiuos dažnius reikia aktyvuoti. Vienas dažnis gali padėti pasveikti, kitas - atnešti sėkmę, trečias pritraukia tam tikras situacijas. Aš vieną ar kitą dažnį perkeliu į žmogaus struktūrą sintezės būdu, o jie ten ir atlieka reikalingą darbą.
-Kur jūs tuos dažnius laikote? Gal kompiuteryje?
-Savo viduje – tarytum kompiuteryje. Savo vidinėje sistemoje, bet ne kūne.
-Negaliu suprasti...
-Tai iš tiesų protu nesuvokiama. Todėl dažniausiai aš ir neaiškinu, o mokau, kaip tuo naudotis. Tam, kad kažką išmokyčiau, pirmiausia pati turiu prisiderinti prie tam tikrų to žmogaus dažnių. Kai prisiderinu, žmogus gauna informacinę matricą, o tada pats gali gydytis ir netgi padėti kitiems. Kuo daugiau žmonių moka tai daryti, tuo jie sveikesni ir tuo sveikesnė visuomenė.
-Kaip jūs viso to išmokote?
-To išmokstama per tuos vadinamuosius suderinimus (prisiderinimus). Tas, kas jau prieš tai buvo vienus ar kitus dažnius įvaldęs, gali perduoti juos kitam, po to tas kitas žmogus tampa gebančiu perduoti kitam. Tačiau yra ir dar vienas svarbus dalykas – gavusi tuos dažnius, aš pati juo šiek tiek modifikuoju, jausdama, jog turėtų veikti kitaip, keičiu stiprumą. Kai dažniai stiprėja, plečiasi jų diapazonas, todėl poveikis vyksta greičiau. Anksčiau su žmogumi reikdavo dirbti 40 min., dabar užtenka 15.
-Ar daugiau nebedirbate savo ankstesnių darbų?
-Beveik ne, su finansais tikrai nedirbu, tačiau verslininkus vis dar konsultuoja. Jie kreipiasi ne tik dėl verslo, bet ir dėl sveikatos, o kartais - negalėdami pasiekti to, ko trokšta. Jiems padedu, taikydama savo naujausius metodus. Taip suaktyvinu kai kurias jų asmenines savybes, jie praranda baimes, nepasitikėjimą ir jiems pradeda sektis.
-Kaip vadinasi tai, ką jūs darote?
-Aš inicijuoju reiki energiją, mokau kosmoenergetikos ir zoroastrizmo, taip pat visas šias energijas inicijuoju. Konferencijose ir pristatymuose rodau norų išsipildymo ritualus - tada žmonės labai gerai supranta, kas tai yra. Pasiūlau sugalvoti norą, tačiau perspėju - tik negalvokite tokio, kuris, kai išsipildys, gali jums nepatikti.
-Ar tie norai išsipildo tuojau pat?
-Mėnesio bėgyje. Taip susiklosto gyvenimiškos situacijos, kad norai išsipildo.
-O jeigu sugalvotume nerealų norą?
-Kas yra nerealu? Jeigu mes tuo netikime? Norų formavimuose labai svarbu tikėjimas arba netikėjimas. Jei mes tuo netikime, informaciją neutralizuojame. O jei norime, kad kažkas pasikeistų, išsipildytų, informaciniame lauke atsiradusią informaciją reikia išlaikyti, o ne ištrinti. Jei pradėsime galvoti, kad „tai ne man“, niekada nepasieksime to, ko trokštame.
-Dažniausiai mes visai taip negalvojame, tačiau netikėjimas vis tiek yra, jis pasislėpęs kažkur viduje („man vis tiek nepasiseks, nes niekada nesiseka...“) ir nuo mūsų valios nepriklauso.
-Netiesa, jis priklauso nuo mūsų valios. Tie žmonės, kurie gauna daug iniciacijų, pradeda suvokti kur kas daugiau. Kaip tai atsitinka, patys nežino. Pradžioje dar ieško atsakymų, iš kur suvokimas atėjo, nes analitinis protas mėgsta dirbti. Mokome žmones koncentruoti dėmesį – to reikia tam, kad protas nusiramintų. Dėmesio koncentraciją ugdo ir įkyrių minčių atsikratyti padeda specialūs energetiniai pratimai – lėti, tačiau didelio susikaupimo reikalaujantys judesiai. Šiuos judesius yra aprašęs Karlosas Kastaneda. Atliekant juos, smegenys tiesiog negali galvoti apie nieką kitą, apie jokias problemas. Tada iš tiesų nutyla vidinis dialogas ir baigiasi kankinantys pokalbiai su savimi.
-Kokie tai judesiai?
-Šiek tiek panašūs į tai či. Plastiniai judesiai: rankų kėlimas, sukimas, liemens pasukimas. Juos reikia išmokti ir kiekvieną kartą darant labai intensyviai galvoti, kad nesuklystum. Kelis kartus pakartoję, žmonės judesius atsimena ir, esant sudėtingam momentui – kad ir kokiam nemaloniam pokalbiui darbe ar šeimoje – gali juos atlikti. Netgi mintyse, jei nepavyksta padaryti iš tiesų. Kad pašnekovas neįsižeistų, retkarčiais reikia linksėti galvą, bet mintyse vis tiek daryti judesius. Šie judesiai vadinami magiškais, nes jais nuvejami energetiniai vampyrai, kuriems svarbiausia kaip nors prisijungti prie žmogaus ir siurbti jo energiją.
-Kur jūs tų judesių išmokote?
-Jų moko instruktoriai, Kastanedos mokiniai. Judesių yra labai daug, juos išmokti gana sudėtinga. Pratimų labai daug. Pavyzdžiui, ketinimų centro aktyvavimui yra sukurta serija pratimų, susidedanti iš keturių ciklų, o kiekvieną ciklą sudaro aštuoniolika pratimų. Kitų centrų aktyvavimui yra sukurtos kitos pratimų serijos. Jų tikrai labai daug, tačiau išmokę po vieną ar du kiekvienos serijos pratimus, jau galime pakankamai greitai atsijungti nuo kankinančių minčių. Tada ir problemų nebelieka – juk būna taip, kad dar nieko blogo neįvyko, o žmogus jau visko prisigalvojo.
Kas mes esame
-Kaip paaiškinti kvantinės fizikos teiginį, kad visi mūsų matomi paveikslėliai yra tik mūsų sistemos sugebėjimas sukurti iliuziją?
-Tai, ką mes matome, yra tik smegenų veiklos rezultatas. Tam tikroje smegenų vietoje formuojasi vaizdas. Jei per mikroskopą pasižiūrėtume, būtų aišku - mes visi sudaryti iš smulkiausių dalelyčių, ir kažkokiu būdu tos dalelytės juda.
-Suprantu, mes iš tiesų sudaryti iš dalelyčių. Tačiau kiekvienas dar turime savyje kažkokį jausmą, kad „aš esu aš“. Kas tai? Iš kur šis suvokimas?
-Mes esame sąmoningos dalelės. Mirties atveju tos mūsų sąmoningos dalelės (arba – sąmonė, kuri ir yra tas jausmas, kad aš esu aš) transformuojasi ir išskrenda kažkur toliau.
-Sąmonė, pasąmonė ar siela?
-Tai tik skirtingi pavadinimai. Vieni tą mūsų informacijos šaltinį, kuris sukūrė visą pasaulį, vadina Dievu, antri – Aukščiausia sąmone, treti – Kūrėju. Mes kažkaip turime tai įvardinti, nes žinome, kad kažkas visa tai sukūrė.
-„Aš esu aš“ – ar tai mano sąmonės pojūtis?
-Taip. Šitaip veikia identifikacinė programa. Juk kiekvienas žmogus kažkaip save identifikuoja, ir nuo to, kaip jis tai daro, priklauso visas jo gyvenimo ciklas, visa informacija, kurią jis surenka. Tai, ką jis mato ir pastebi nuo vaikystės, jį formuoja kaip asmenybę. Tai ir yra identifikavimas: štai šitas štai, turintis štai tokią patirtį, esu AŠ. Patirtis ir žinios kaupiasi, todėl identifikacija auga. Pasaulis yra tarsi rusiška matrioška - vieną atidarai, randi kitą, o šios viduje – dar vieną, šitaip sluoksnis po sluoksnio yra susijusios visos galaktikos sistemos. Ir žmoguje vyksta tas pats.
-Vadinasi, mes esame tik mažyčiai visatos atomai, glūdintys kažkur matrioškos viduje?
-Taip, suprantama, mes esame tik dalelė tos visatos, kuri sudaro visą Visatą.
-O kur tada yra Kūrėjas?
-Kur jis yra, mūsų ribotas protas negali suvokti. Ribota sąmonė nesuvokia to, kas neturi ribų. Mums žodis begalybė nieko nereiškia, nes nepajėgiame to suprasti - tarytum uždėta supratimo riba, kaip automobilyje greičio ribotuvas. Tačiau galime suvokti, tą ribą šiek tiek pašalinę ir nustoję analitiškai mąstyti.
-Ir nustoję kartoti, kad to negali būti?
-Žmonės, kurie šitai suvokia, tiesiog žino, kad TAIP YRA. Bet paaiškinti to jie negali. Tačiau mes kiekvienas galime suvokti pasaulio sandarą ir tai, kokią vietą joje užimame, kiek esame reikšmingi tam pasauliui. Galime suvokti ir tai, kad visi esame susiję, nes esame vieno organizmo dalelė. Dėl to visuose senuose dvasiniuose raštuose buvo sakoma: tas, kas viduje, tas ir išorėje. Visiems lyg ir aiškūs tie žodžiai, tačiau dėl suvokimo trūkumo gal ir ne kiekvienam buvo suprantami.
-Paaiškinkite tai plačiau.
-Mes esame kažko kito dalis, o ta dalis - dar kažkieno dalis. Mūsų viduje kiekvienas organas yra glaudžiai susietas vienas su kitu, jeigu kažkoks vienas organas suserga, visa sistema tai žino. O mes esame maža visos Visatos dalelė, todėl esame su ja tampriai susiję, taip pat sudarome sistemą. Taigi, reikia žinoti, kad ta sistema puikiai veikia. Tačiau kiek ta informacija mums suprantama, tai jau mūsų problema. Kai bandome suprasti tik analitiškai mąstydami, žinoma, kad nieko nesuprantame. Reikia atstatyti harmoniją, mąstyti abiem smegenų pusrutuliais.
-Reikia stengtis lavinti intuiciją ir šiek tiek nuraminti analitinį mąstymą?
-Taip, žiūrint kam ko trūksta. Reikia sugebėti persijungti – ne „atjungti protą“ - daug kas taip sako, tačiau tai neteisinga. Nereikia nieko atjungti, kaip tik reikia viską sujungti. Sujungti į sistemą su visais organais ir elektromagnetiniais laukais. Aplink mus yra daug sluoksnių, mes esame iš įvairių sluoksnių sudarytos būtybės. Fizinis kūnas – tai pati tankiausia energija, o kitų paprasta akimi nematome. Praktikuojantis žmogus visada žino, kurioje vietoje koks energijos laukas pasibaigia, kurioje prasideda.
-Vadinasi, mes nematome viso savęs?
-Taip. Nuo kūno žvelgdami į išorę, mes jau kažko nebematome. O žvelgdami gilyn į ląstelę, taip pat kažko pradedame nebematyti. Taigi, galime užčiuopti tik gabalėlį savęs, o to, kaip įsiliejame į kitą erdvę ir kokie esame giliai viduje, pradedame nesuprasti. Toks yra mūsų ribotas mąstymas. Bet galime žinoti, kad tiesiog taip yra.
Energiją imame iš Visatos
-Minėjote įvairias energijas: reiki, kosmoenergetiką, zoroastrizmą. Iš kur jos? Ar mes kiekvienas šių energijų turime?
-Energiją mes visi imame iš Visatos, kitaip negyventume, tačiau kiekvienas ją perleidžiame per save. Man teko atlikti daug kosmoenergetikos bei zoroastrizmo iniciacijų, daryti energetinių masažų. Yra speciali technika, leidžianti sureguliuoti energetinius centrus ir atgaivinanti energijos tekėjimą per meridianus. Kinijos gydytojai tuos centrus reguliuoja adatomis, darydami akupunktūrą, o mes žmones išmokome tai pasidaryti pačius, nereikia jokių adatų.
-Dabar populiaru kalbėti apie reiki energiją. Kuo ji ypatinga?
-Reiki – tai universali energija, kuri juda visur, tik mes nemokame ja naudotis. Vieni žmonės yra jautresni, jie gali pasiimti tą energiją, kuri yra aplinkui mus, Žemėje ir Visatoje, ir perduoti ją kitiems. Kiti – nejautrūs, jie net sau negali padėti. Reiki energija labai priklauso nuo to žmogaus, kuris ją perduoda. Yra žmonių, kurie tikrai moka šią energiją perduoti ir gali ja gydyti. Tie, kurie nieko apie tai nesupranta, taip pat ją perduoda, tik nežino, kad tai daro. Juk vienas kitą apkabindami mes perduodame dalelę savo energijos. Ir emocijas vienas kitam perduodame, ir informaciją.
-Bet tai ne reiki? Ką mes perduodame vieni kitiems šeimoje?
-Viskas yra bioenergetika. Niekas neskirsto, kur reiki, kur - ne reiki. Bet jeigu viską imtume skirstyti į sistemas, tada sakytume: reiki perduoti gali tik tas, kuris gavo mokytojo įšventinimą. Bet iš tiesų tai nėra būtina. Tiesiog kažkas išduoda popierių - kaip įrodymą, kad tu jau kažką daugiau gali, kažko esi išmokęs.
-Vadinasi, mes kiekvienas galime ir pasiimti, ir perduoti Visatos energiją?
-Taip, mes visa tai mokame iš prigimties, tačiau nesureikšminame ir negalvojame, kad dėl to esame kažkokie labiau vertingi. Tik toks skirtumas nuo inicijuotų reiki specialistų. Reiki turi labai daug linijų, daug mokytojų, vieni mokytojai perduoda kitiems skirtingas reiki. Šis linijinis ryšys turi pliusų, bet turi ir minusų. Pliusas - tai, kad į bendrą lauką suėję visi gali naudotis bendra energija. Minusas - kad būdami šiame ryšyje, tie žmonės vienas iš kito dalį energijos atima.
-Ar šis darbas su energijomis, jų pajautimas, yra naujovė? Ar tai buvo žinoma nuo senų laikų?
-Tai nėra nauja, visada buvo žinoma, tik buvo mažiau madinga. O dabar dvasingumas ir energijos – ant kiekvieno kampo, kas antras dabar tuo užsiima. Pastebėjau, kad net psichologai, manydami, kad tai yra labai paprasta, bando tapti dvasiniais mokytojais. Juk daugelis būna baigę NLP (neurolingvistinio programavimo) kursus.
-Kodėl būtent psichologai, baigusieji NLP?
-Nes jie supainiojo, kur yra darbas su informaciniu lauku, o kur – įtikinėjimo menas. Jie gal mano, kad tai – tas pats? Iš tiesų tai visiškai skirtingi dalykai, nieko bendro neturintys su psichologija. Energija yra tik informacijos judėjimo greitis. Visur yra energija. Kiekviena mintis yra energija. Tai rezonuoja su kažkokiais įvykiais ir materializuojasi – anksčiau ar vėliau.
-Ar iš tiesų kiekviena mintis gali materializuotis?
-Tai priklauso nuo minties galios.
-Kaip tą minties galią padidinti?
-Galima to išmokti. Taip pat galima išmokti ir aiškiaregystės, gydymo meno. Kiekvienas norėdamas gali aktyvuoti tas savybes, kurios yra neaktyvios. Mes visi turime tokių savybių, ir gerų, ir blogų. Tačiau daugiau reiškiasi tos, kurias labiau skatiname. Jei to nedarome, jos... miega.
-Vadinasi, norėdami atsikratyti niūrių minčių, turėtume mąstyti pozityviai?
-Taip, bent jau stengtis. Ir pastebėti kuo daugiau gėrio, tada neigiamų dalykų liks vis mažiau. Ir galų gale įpratiname save daugiau reaguoti į teigiamus dalykus, o tai yra mūsų sveikatos pagrindas. Juk nuo mąstymo labai daug kas priklauso.
-Visi tai supranta, ir gydytojai tą patį sako.
-Mes visada turime pasirinkimą, - galime reaguoti vienaip arba kitaip. Bet keisti galime tik patys save, tik savo reakcijas, mąstymą.
-Bet juk visa tai jau seniai įrodyta. Tai – psichologiniai dalykai.
-Taip, čia mums padeda psichologija. Tai – mokslas, pagrįstas analitiniu mąstymu. Mes kiekvienas esame sukaupę daug įvairios patirties, kuri – tarytum kompiuteryje – yra sudėta į mūsų smegenų failus. Mokslininkai yra įrodę, kad reikia trijų sutapimų, kad aktyvuotųsi tam tikra emocija, kuri tiesiog ramiai glūdėjo mūsų vidiniame kompiuteryje. Kai sutampa vienas žodis, intonacija, spalva ar muzikos garsas, kompiuteris iš atminties ištraukia vieną ar kitą emociją. O tada žmogus žiūri filmą ir verkia. Taip atsitinka dėl to, kad ekrane matoma situacija rezonuoja su jo asmeniniu gyvenimu, dėl to jis tą situaciją priima kaip savo. Smegenys žaidžia tokius žaidimus. Jeigu mes nevaldytume emocijų, greitai pradėtume gyventi kitų gyvenimus.
-Pavyzdžiui?
-Klausydamiesi pasakojimų apie kitų gyvenimus, galime net nepastebėti, kaip įsijaučiame, o tada pradėti patarinėti, užjausti, analizuoti situacijas. Tačiau tai mums kenkia.
-Jei kažkas pasako – tu esi niekam tikęs darbuotojas, tu viską blogai darai - kai kuriems tokie žodžiai gali užsifiksuoti ilgam ir sugadinti kelią į sėkmę, tiesa?
-Tai priklauso nuo žmogaus. Jeigu kažkam užsifiksuoja, tai ir sugadina. Jei kažką padarome reikšmingu, tas ir tampa toks. Visa informacija, kokia ji bebūtų, į mūsų sąmonę ateina, būdama neutrali. Įvairiomis spalvomis ją nuspalviname mes patys. O kokiomis, priklauso tik nuo mūsų. Jeigu sistema automatiškai yra linkusi viską spalvinti tik niūriomis spalvomis ir iš visko daryti tragediją, reikia, žinant tokią savo savybę, ją pristabdyti ir pasakyti sau: aš į tai turėčiau reaguoti kitaip.
-Bet dažniausiai mes nežinome, kad sistema yra linkusi veikti būtent šitaip.
-Tam ir yra organizuojami mokymai, seminarai. Mokome, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip sugebėti apsisaugoti, nereaguoti, atitraukti dėmesį ar nukreipti jį į ką kitą. Juk mūsų smegenys sugeba atlikti tik vieną darbą vienu metu! Mes galime galvoti tik apie kažką vieną. Jeigu dėmesį nukreipiame kur nors kitur, nemalonūs dalykai išnyksta. Taip galime susidoroti su primestomis programomis ar blogomis pranašystėmis. Svetimų programų negalima priimti į savo sistemą, jei priimame, jos pradeda pildytis. Jei koks būrėjas išpranašauja nelaimes, žmogus automatiškai į tai susikoncentruoja, išsigąsta, pradeda saugotis, o tada programa ir pradeda veikti.
-O vėliau sako: man tą nelaimę išpranašavo, sakė, kad taip įvyks – ir įvyko...
-Savo dėmesiu tą programą dar paskatiname, paauginame. Programavimas neateina iš išorės, joks pranašas šios programos neįdeda. Mes patys nusprendžiame jaustis vienaip ar kitaip. Porą kartų kažkas nepagyrė - ir nusprendėme esantys niekam tikę. Ir nieko daugiau nebedarome, nesistengiame tobulėti, nes jau esame įsitikinę, kad vis tiek nieko nepasieksime. Kartais programuoja tėvai, sakydami savo vaikui: „Tu nemoki, nepavyks, tam nesi gabus.“ Vaikas viską priima, nes filtrų užsidėti jis dar nemoka. Ir iš tiesų jam pradeda nebesisekti. Tokios destruktyvios programos padaro daugiausiai žalos.
-Tam, kad tas programas panaikintų, psichiatrai dirba su klientu trejus metus...
-O mes dirbame greitai. Todėl, kad laiko žmogus neturi tiek daug. Dauguma bėdų yra tokių, kurias spręsti reikia kiek galima greičiau.
-Kas tie energetiniai dariniai – vadinamieji egregorai?
-Energija – tai tam tikros informacijos judėjimas, o jos judėjimo greitis ir dažnis sukuria tarytum energetinį sūkurį. Šiose informacijos susitelkimo vietose atsiranda energetiniai dariniai – egregorai, kurie jungia žmones pagal pomėgius. Jeigu kažkoks žmonių skaičius turi energetinių panašumų ir buriasi kartu, jie sukuria tam tikrą energetinę - informacinę sistemą, tampa jos baterijomis. Tai ir yra egregoras - bendras informacinis laukas. Yra organizacijų egregorai, šeimos egregorai. Žmonės buriasi į klubus, visuomeninius judėjimus – taip jie kuria egregorines struktūras, kurios rezonuoja informaciniame lauke ir turi šiek tiek daugiau galios. Juk ši struktūra yra maitinama panašiai mąstančių žmonių energija.
-Susidaro toks vienodai mąstančių žmonių informacinis laukas?
-Informacinis laukas yra visada, mes kiekvienas - tarytum vaikščiojančios antenos. Priimame tai, ką mums kiti transliuoja. Tačiau vieni tą informaciją pagauna vienaip, kiti – kitaip, juk į tą patį reiškinį kiekvienas reaguoja skirtingai. Ir kiekvieno nuomonė bei požiūris į tą patį reiškinį skiriasi. Mūsų priėmimo sistemos yra individualios, tad viską interpretuojame savaip. Dėl to dažniausiai ir nesusikalbame.
Mes darome įtaką, ne įtaigą
-Kaip vyksta intuityvusis gydymas? Žmogus turėtų tiesiog atsiduoti bioenergetikui ir apie nieką negalvoti?
-Taip, nes analitinio mąstymo neturi būti. Mes darome įtaką, ne įtaigą. Įtaką žmonės daro visada, kai atlieka bet kokius veiksmus, nes bendraudami mes visada pasikeičiame informacija. Tai yra vadinamasis energetinis - informacinis pasikeitimas. Visada šitaip elgiamės, kitaip negalėtume, juk negyvename vieni. Dėl to ir esame vieno didelio organizmo dalis, todėl ir darome įtaką vieni kitiems. Mūsų vibracijos pritraukia kitus žmones ir įvairias situacijas.
-Jūs kalbate apie gyvenimą. O kaip vyksta gydymas?
-Lygiai taip pat. Žmogus, kuriam reikia pagalbos, susiranda tą gydytoją, kuris jam padės. Juk galimybių yra labai daug, kurią pasirinks, priklauso nuo kiekvieno vibracijų. Pagal savo vibracijas ligonis prisitraukia tą žmogų, kuris gali jam padėti. Arba ilgai neranda tokio, kuri galėtų padėti. Šitaip pasireiškia karmos dėsniai.
-Karmos dėsniai – tai lazda su dviem galais?
-Karmoje ir yra visa informacija, ir pliusinė, ir minusinė. Veiksmas ir atoveiksmis. Jei buvo veiksmas apgauti, kažkas kitas apgaus jus. Jei kažką svetimo pasisavinote, patys kažko neteksite. Kitaip nebus, nes toks yra informacijos lygiavos dėsnis. Jeigu tavo veiksmai geri, evoliucijos eigoje tau visada bus atlyginta. Bet mes turime gerbti kito pasirinkimą. Net jeigu tai destrukcija, vis tiek turime gerbti, tik duoti informacijos, kad galima buvo elgtis kitaip. Galima žmogui padėti tik tada, kai jis to nori.
-O jeigu jis renkasi destrukciją pats, pavyzdžiui, tampa alkoholiku? Ar galima jį išgydyti, jeigu pats to nenori?
-Ne, jeigu nenori, neįmanoma. Vilkas vis tiek į mišką žiūri. Yra tokių situacijų, kai mums neleidžiama padėti, kažkokia jėga visiškai uždaro informaciją. Tikri ekstrasensai žino, kada žmogui, kuris pas tave atėjo, nebus įmanoma padėti.
-Kaip jūs tai žinote?
-Tiesiog negalime su juo dirbti, ir tiek. Matome ženklus. Galime padėti, jei žmogus yra tam pasiruošęs. Jei nepasiruošęs - galime tik suteikti jam informacijos per pasąmonę. Gal būt, po kiek laiko jis pats supras? Duodame postūmį tam, kad susitvarkytų, kad keistųsi, judėtų į priekį. Sustoti negalima, nes viskas yra judėjimas. Netobulėjimo visata netoleruoja, nes tai reiškia sustojimą. Tokius žmones greitai „nušluoja“. Upę užtvenksi – ji vis tiek tekės. Mes kaupiame patirtį, o tai reiškia, kad kiekvienas turime daryti daug veiksmų, nes iš to ir susideda patirtis. Tuo mes ir esame vertingi.
-Ar ta informacija, kuria žmones skatinate pasikeisti, tobulėti, yra žodinė?
-Nebūtinai žodinė, tarp žodžių yra dar daug kas užkoduota. Veikia visai kitos jėgos.
-Ar jeigu žmogus tomis energijomis netiki?
-Tikėsi ar ne, saulė vis tiek patekės.
-Tai, vadinasi, galite padėti ir tiems žmonėms, kurie jumis netiki?
-Aišku, dauguma netiki! Gal net 90 proc. ateina netikinčių. Neina pas mane tokie nušvitę, besikalbantys su dievais. Man teko matyti daug specialistų, kurie gyrėsi dirbantys tik su šviesiosiomis jėgomis. Jų paklausiau, o kaip atskiriate, kur šviesios, kur tamsios? Sako, matau žmogaus auroje tamsumus. Sakau, tai iš kur tie tamsumai, jeigu jūs dirbate tik su šviesiosiomis jėgomis? Ar tai tik ne jūsų pačių atvaizdas? Tada jie supyksta. Supratau, kad su jais beviltiška kalbėti, nes amžinai turėsiu priešų. Nuo tokių reikia laikytis atokiau.
-Ar pastebite auros pažeidimus, jeigu žmogui pasideda fizinė liga?
-Žiūrint ką laikysime liga. Jei onkologinė, nereikia nei auros, ir taip matosi. Vėžinių ląstelių mes visi turime, tačiau ne visiems jos ima daugintis. Vėžinės ląstelės – tai pati agresyviausia ląstelės informacinė dalis, ji pakyla į kovą tada, kai žmogui reikia išgyventi, pavyzdžiui, didelio streso metu. Sistema labai jautriai į kažką sureaguoja, o tada žmoguje ima daugintis agresyvios ląstelės, nes jos nori išgyventi. Mes tai traktuojame kaip ligą, nors dabar daug kas pradeda kalbėti, kad tai yra kitokia žmogaus egzistavimo forma, tačiau mūsų kūnas nepritaikytas tai formai. Kažkodėl kūnas tų ląstelių neatlaiko, transformacija neįvyksta. Kažkas ten nesusijungia, dėl to mes norime, kad tos ląstelės netaptų agresyvios ir linkime žmonėms nepatirti tiek streso, kad tos ląstelės pradėtų daugintis. Dėl to ir reikia dirbti su savimi. Bet tai reikia daryti laiku.
-Ar būna taip, kad vėžio sustabdyti neįstengiate, nes žmogus atėjo per vėlai?
-Būna. Juk yra žmonių, kurie ateina tik tada, kai jau visi kiti atsisako gelbėti. Tada jau visai kitokių priemonių reikia, o joms gali ir neužtekti laiko. Juk kiekvienam procesui sustabdyti reikia laiko ir jėgos. Kai vežimas rieda nuo kalno žemyn, juk jį sustabdyti reikia didžiulės jėgos! Ir tai dar kažkiek laiko jis važiuos iš inercijos. Ir tik po to, su dar didesne jėga jį reikia vėl pradėti stumti į kalną. Tai toks sunkus darbas. Bet kartais tam nebelieka laiko...
-Didelis stresas, jeigu su juo nesusidorojome, vis tiek anksčiau ar vėliau sukelia ligą, juk taip?
-Savaime suprantama. Stresas niekur nedingsta. Mes tik save įtikinėjame – ai, aš tai jau pamiršau, išsivadavau, neprisimenu. Kūne jaučiama didžiulė įtampa, o jie sako - ne, nėra įtampos. Žmogus kažkokiu būdu pats save įstumia į urvą ir nenori iš jo išeiti, laikosi įsikabinęs į sienas ir kartoja – ne, aš ne urve. 
Kaip padidinti kūrybinę energiją
-Kodėl atsitinka taip, kad kartais darbas sekasi labai gerai, o kartais - krenta iš rankų? Kelis mėnesius kankinuosi, ir vis tiek nieko gero nesugalvoju. O kartais - tik spėk užrašinėti...
-Yra tokios informacinės matricos, kurios turi savo energiją, savas vibracijas. Iš jų ir susidaro mūsų informacinis laukas. Taigi, kokias užklausas mes pateikiame, tokia informacija ir ateina. Dėl to kai iš tiesų nuoširdžiai kažką darome, atrodo, kad kažkas padeda. Taip atsitinka todėl, kad yra labai aiški užklausa. O kai mes patys nežinome, ko norime, patys neapsisprendžiame, ir Visata nežino, kokį atsakymą duoti. Kai nesuprantamai klausiame, mums pateikiami keli atsakymų variantai, todėl taip ir nesurandame atsakymo. Kai žmogus iš tiesų žino, ko jis nori, jam aukščiausiosios jėgos padeda.
-Bet ar nebūna taip, kad lyg kažkas tą informaciją blokuotų? Gal dėl mano pačios nuovargio, įsitempimo? Juk atsitinka taip, kad nieko negaliu dirbti.
-Taip atsitinka kūrybingiems žmonėms. Jie turi ypatingą jautrumą, todėl gali nuskaityti informacinį lauką. Staiga dailininkui prieš akis iškyla paveikslas, kompozitoriui – naujas kūrinys natų lape, rašytojui – netikėtai ateina frazės, net jis pats nesupranta, kodėl staiga taip sklandžiai viskas rašosi.
-Arba nesirašo...
-Gali atsitikti taip, kad kažkas išsibalansuoja, kažkas trukdo. Tada reikia susikoncentruoti į ramybę. Neversti savęs, nes iš to vis tiek nieko gero nebus, vėliau teks perrašyti. Jeigu darbas nevyksta sklandžiai, vadinasi, dar nėra tikslios užklausos.
-Ingrida, gal galėtumėte man padėti?
-Gal ir galėčiau.
-Kartais jaučiu, kad neišnaudoju visos savo kūrybinės energijos, tiesiog jos neatskleidžiu. Gal ji kažkur giliai? Kaip galėčiau jos daugiau atskleisti?
-Zoroastrizme yra tokių energijų, kurios padidina pasitikėjimą savimi, suteikia daugiau energijos ir valios kažką daryti. Tai – sėkmę nešančios energijos. Kai kurie žmonės vadina jas dievybių vardais - Dzeuso, Afroditės ar Apolono. Iš tiesų tam tikrose pasaulio vietose tos energijos tebetvyro, kiekvienas gali pasiimti ir jomis naudotis. Visos energijos, kurios praplečia mąstymo diapazoną, veikia per pasąmonę. Jos ir duoda galimybę žmogui šiek tiek keistis. Kartu keičiasi ir jo mąstymas, požiūris į gyvenimą ir pats gyvenimas. O tada kinta ir aplinka, kurioje gyvename. Norime to ar ne, bet taip yra - juk visi esame susiję.
-Gal galėtumėte ir man suteikti šiek tiek tos sėkmę nešančios energijos?
-Jums geriausiai tiktų zoroastrizmo energija, vadinama Mitra. Pirmosios žinios apie ją pasirodė prieš kelis tūkstančius metų. Mitra yra aukščiausia dievybė, kilusi iš to regiono, kur dabar yra Egiptas, Iranas, Persija. Ten yra išlikusių Afroditės ir Dzeuso šventyklų, tų dievų, kurie turėjo kitokių galių, nei šiuolaikiniai žmonės. Mitra priduoda sėkmės įvairiausiuose sumanymuose. Padeda išsipildyti norams, materializuotis mintims, pritraukia situacijas, kurios padeda norams išsipildyti. Štai tokia yra Mitros magija.
-Ar jūs turite ir šią energiją?
-Taip, turiu visas.
-Gal galėtumėte jos duoti?
-Galiu kelias minutes parodyti, kaip ji veikia. Iniciacijai prireiktų daug daugiau laiko, be to, dar turėčiau paaiškinti, kaip ja naudotis.
Atsistoju. Ingrida stovi man už nugaros. Jaučiu, kaip ji pakelia rankas, laiko jas virš mano pečių, galvos, vedžioja rankomis aplinkui. Kad geriau jausčiau energijos tekėjimą, užsimerkiu. Spengianti tyla. Net katės nekruta. Kažkur išnyko miesto garsai. Nejaučiu ir negirdžiu nieko. Jokio dilgčiojimo, jokių srovių. Laiko taip pat nejaučiu, jis tarytum sustojo. Kai Ingrida žengia žingsnelį atgal ir nuleidžia rankas, atsimerkiu.
-Viskas?
-Taip. Ką jaučiate?
-Lyg ir nieko ypatingo... Galvos nebeskauda (o buvo įsiskaudėjusi – juk jau vakaras, mes kalbėjomės beveik 4 valandas, o aš šiandien nespėjau net papietauti…). Iš tiesų jaučiuosi pailsėjusi...
-To ir užtenka, taip veikia ši energija.
Gyvenimo magiją kuriame patys
-Dėl ko dažniausiai žmonės pas jus ateina? Ar tik dėl sveikatos?
-Ir dėl sveikatos, ir dėl pinigų, ir norėdami susikurti sėkmingą gyvenimą, ir dėl įvairių problemų, situacijų, kurias nori panaikinti arba pritraukti. Dėl visko. Ateina moterys, kurios negali pastoti.
-Ir visiems padedate, įdiegdama tam tikrus dažnius, vibracijas?
-Įvairiai. Svarbiausia - nuoširdus ketinimas padėti, o tai jau minties galia. Jeigu aš žinau, ko tam žmogui reikia, ir jeigu iš tiesų esu prisijungusi prie jo, galiu jam duoti tai, kas padės išsipildyti jo norams. Savaime suprantama, kad tie jo norai neturi būti destrukcinio pobūdžio. Aš nedirbu su destrukcijomis. Yra tokių ekstrasensų, kurie atlieka maginius ritualus, siekdami kitiems pakenkti.
-O jei tai būtų gero linkintis veiksmas?
-Labai reliatyvu, geras tai veiksmas ar blogas. Yra žmonių, kurie galvoja, kad savo patarimu kažkam padės ir tas jau gyvens geriau. Bet pasirodo, kad nieko gero tas patarimas nedavė, žmogui tik į bloga išėjo. Tai koks – pozityvus ar negatyvus veiksmas buvo?
-Juk galėjo to patarimo ir neklausyti...
-Galėjo. Kiekvienas pasirenka, kiek jį kiti gali mulkinti, kiek kuo tikėti, kaip elgtis, kai jam kažkas linki blogo. Žmonės paprastai renkasi pagal savo stereotipus, o šie labai paprasti: arba aš esu auka, arba - tironas. Auka verkia ir visą laiką skundžiasi, kaip jai yra blogai, kaip visi skriaudžia. Kol pats iš aukos vaidmens neišeis, niekas jo neišgelbės, nes pats pasirinko būti auka.
-O jeigu mes norime būti lygiaverčiai?
-Tada reikia atsikratyti stereotipo, nes ar auka, ar tironas - vis tiek blogai. Arba mes kažkam savo veikla kenkiame, arba mums kažkas kenkia. Šito stereotipo atsisakymas yra daugiau psichologinis dalykas. O tie, kurie mūsų praktikų metu savo jautrumą ir sąmonę praplečia, žino kokia gali būti pasekmė, jei atliekamas vienoks ar kitoks veiksmas.
-Mes tuos veiksmus galime atlikti be jokios magijos?
-Žinoma, tai paprasčiausi mūsų veiksmai, reakcijos. Bet yra taip, kad tironas visada randa auką, o auka visada randa tironą. Kažkas daro nusikaltimą, o auka pas jį pati ateina. Taip jau yra. O susitinka todėl, kad pritraukia vienas kitą.
-Prie mano lango, kaimyno sode, auga trešnė, kuri užstoja man šviesą. Aš noriu ją nužudyti. Jeigu taip ir padarysiu, ar tai bus didelis nusikaltimas?
Ingrida juokiasi. 
-Visatoje nėra jokių nusikaltimų. Tik priežasties – pasekmės dėsnis. Mes atliekame tam tikrą veiksmą ir sulaukiame tam tikros pasekmės. Jeigu mums pasekmė netinka, reiškia, veiksmas buvo netinkamas, kažką ne taip padarėme.
-Ar ir nuo tokių veiksmų gali būti pasekmės?
-Nuo visų būna pasekmės.
-Tačiau pavasarį po mano langu auganti trešnė apsipila tokiais gražiais žiedais, kad manyje ima grumtis dvi tarpusavyje kariaujančios stovyklos – viena nori džiaugtis baltais trešnės žiedais, kita ima žvanginti ginklais – juk žinau, kad greitai lapija visiškai užstos šviesą...
-Kiekvieno viduje grumiasi du vilkai: vienas - piktas, agresyvus, trokštantis vytis auką, žudyti, konkuruoti, keršyti, kovoti už būvį. Kitas - trokštantis laisvės, besidžiaugiantis kiekviena diena, paslaptingu miško kvapu ir nuostabiais saulėtekiais... Grumtynėse laimės tas, kuri mes šersime ir palaikysime. Tai - tik mūsų pasirinkimas. Ir kiekviename pasirinkime mes būsime teisūs bei nusipelnę tokio rezultato, kokio siekėme.
-Aš suprantu, bet... Nesutinku su pasakymu, kad jei tau trenkė per vieną skruostą, reikia atsukti kitą. Nesu linkusi kentėti – juk jei mane puola kitas agresyvus vilkas, kodėl turėčiau leisti jam save sugraužti? Kodėl turėčiau susitaikyti su nepatogumais ir tamsa kambaryje dėl kažkokios išvešėjusios trešnės?
-Dažnai mes ieškome atsakymų į susigalvotus klausimus (gyvenimo tikslas, prasmė ir t.t.), nukreipdami savo žvilgsnį į išorę, kai tuo tarpu atsakymai glūdi mūsų viduje. Išorė su visomis situacijomis ir personažais - tai tik mūsų vidaus projekcija. Gal dėl to visi išminčių ieškojimai baigiasi ties vidaus harmonijos sukūrimo riba? Kuri prasideda nuo tylos ir ramybės suvokimo, nuo individualybės suvokimo mūsų visų bendroje erdvėje. Mano pagrindine veikla yra mokymai, seminarai, praktikos. Teko labai daug studijuoti įvairių tradicijų, domėtis magija ir tuo, kaip atstatoma žmogaus sveikata. Dalį patirties bandau perduoti tiems, kas tuo domisi, kas ieško atsakymų į daugelį klausimų. Turiu prisipažinti, kad nužudymo tema nesidomėjau, tad negaliu nieko patarti. Mano nuomone, nužudyti ką nors magijos nereikia. Tai - paprasta. Galima, žinoma magijos pagalba bandyti daryti poveikį tol, kol veikiamas objektas nustos egzistuoti. Tačiau kyla klausimas - kam to reikia? Prisiminiau vieno išminčiaus posakį: jei tavo mintys, žodžiai ar veiksmai nežada nieko gero, pamiršk visa tai.
-Bet pasaulyje tiek daug blogio, ne tik gamta naikinama, bet ir žmonės...
-Sunaikinti kažką paprasčiau, nei sukurti. Žmonija tiek daug laiko sugaišta naikinimui, kad labai mažai jo lieka kūrybai. Naikiname gamta, teršiame orą, vandenį, gaminame nuodingus produktus, žudome gyvūnus - dėl savo malonumo ar neturėjimo ką veikti. Naikiname žmones, kurie dėl jų paskleistos ideologijos tampa mūsų priešais, nors mes jų net nepažįstame. Savo mintimis, emocijomis naikiname santykius su aplinkiniais, naikiname save, savo artimuosius, kitaip mąstančius žmones, bandydami priversti juos daryti tai, kas mums naudinga ir besidangstydami vadinamojo rūpesčio ir meilės kaukėmis. Ir visa tai mes tiesiog pavadiname destrukcija, kuri tartum iš kažkur atėjo ir nušlavė viską pakeliui kaip kokia banga. Kodėl mes to ieškome išorėje? Kodėl sudėtinga pripažinti, kad ši destrukcija kyla iš mūsų pačių minčių ir emocijų, iš mūsų vidines disharmonijos? Mes patys nusprendžiame, kada ja pasinaudoti, patys ir atsakome už pasekmes. Kažkas yra pasakęs, kad pikto žmogaus negalima bausti, nes jam trūksta vidinės harmonijos, šilumos ir meilės.
-Gal man iš tiesų reiktų giliau pažvelgti į savo vidų ir susitaikyti su ta... trešne...
-Šamanizmo tradicijose priimta semtis žinių iš augalų. Toltekų praktikos gali išmokyti nuskaityti medžio energetiką, pajusti jo informaciją, išmokti su juo kalbėtis, suprasti jo perduodamas žinias. Taip pat gauti energijos, gydytis ar atiduoti savo negatyvias mintis, įtampą.
-Vadinasi, ir trešnė turi savo magiją?
-Kiekviena akimirka – magija. O mes visi – šios magijos kūrėjai. Tik keisdami savo mąstymą, elgesį, reakcijas, emocijas, galime pakeisti aplinką. Tik atvira širdimi ir nuoširdumu galime priimti pasaulį tokį, koks jis yra, nesistengdami ką nors jame pakeisti, išskyrus save patį. Tik taip įmanoma pažinti pasaulį ir visą jo magiją. Mano seminaruose lankęsi žmonės visuomet skirtingai pasakodavo apie vykusias praktikas dėl vienos paprastos priežasties - kiekvienam informacija eina individualiai užkoduota, kiekvienas rezonuoja bei priima į pasąmonę tik tai, kas skirta būtent jam. Dar tiksliau – seminaruose jiems tiesiog padedu išgirsti kiekvienam save. Kadangi jokios išorės ir nėra, yra tik vidaus projekcija į vadinamąją išorę. Štai tokia magijos esme. Veikia traukos dėsnis, kuris reiškia, kad „toks tokį pritraukia“ – klausimas, užduotas sau viduje, pritraukia visas įmanomas situacijas išorėje. Ir jeigu mes nebėgiotume kaip vištos be galvos, pernelyg užsiėmę savo praeities analize bei ateities prognozėmis, (praeitis – tai, ko jau nėra, ateitis – tai, ko dar nėra), o dėmesį sukauptume į šią akimirką, visus atsakymus rastume stebėdami išorinį pasaulį. Juk jis yra veidrodinis mūsų vidaus atspindys. Va ir visa magija. Bet iki jos nuotolis yra tiesiog proporcingas begaliniam darbui su savimi. Tik susipažinę su savimi, su visomis savo pusėmis, visomis spalvomis, galime pradėti suvokti magiją. Ir tuomet tampa aišku, kad magija - tai kūryba, bet ne griovimas. Transformacija, bet ne kenkimas. Harmonija, bet ne karai. Nes mes visi susiję. Visas pasaulis, kuris mus supa, tai mūsų pačių sugalvotas gyvenimo scenarijus su daugybe alternatyvų, galimybių, istorijų. Daugialypis, begalinis, nuostabus ir nepakartojamas. Tai ir yra gyvenimo magija, o rezultatai priklauso nuo mūsų pačių – kurią alternatyvą pasirinksime, tokį ir rezultatą turėsime.
-Ingrida, koks jūsų gyvenimo tikslas? Ką norėtumėte pakeisti pasaulyje?
-Nemėgstu tokių skambių žodžių. Sudėtinga kalbėti apie kažkokį tikslą, juk jie keičiasi. Tie, kas dirba pagal energijos dėsnius ir pagal informacijas, negali įvardinti tikslų. Mes niekada nežinome galutinio tikslo. Žinau tik tai, kad aplinkybės klostosi labai įdomiai, aš atsiduriu tokiose įdomiose situacijose, kad jokių magijų nereikia - pats gyvenimas tarytum magija. Visi įvykiai, kurie vyksta, nėra atsitiktiniai, viskas sudėliota aiškiai ir tiksliai. Tai yra labai gudri sistema. Bet mūsų protas to negali suprasti.
Baigėme kalbėtis. Tuojau sėsiu į automobilį ir iš naujo Kauno rajono greitai išvairuosiu į Vilniaus plentą. Minčių pilna galva, tačiau kūnas veikia tiksliai, o protas neužsimiršta, kur esąs ir ką veikiąs. Ingridos man suteikta Mitros energija iš tiesų veikia. Galva - šviesi, o mintys – aiškios. Nesinori nei valgyti, nei gerti. Ramiai žvelgiu į prieš akis besidriekiantį pilką asfaltą, apšviestą automobilio žibintų. Jaučiuosi taip, tarytum mane šildytų šilta pavasario saulė. Kalnų tarpeklyje žydi magnolijos, o aukštai, ten, kur baigiasi kalnas, plyti žydras beribis dangus. Jokių stebuklų nėra, pats mūsų gyvenimas - didžiausias stebuklas. Mes patys kuriame sėkmę, patys prisišaukiame nelaimes bei ligas. O ant piktų žmonių nereikia pykti – juk jie nelaimingi. „Jei tavo mintys, žodžiai ar jausmai nežada nieko gero, pamiršk visa tai.“ Gal bandyti susidraugauti su trešne ir ji pati įleis šviesos į mano namus?

Keisdamasi pati, padedu keistis kitiems

Nori pakeisti pasaulį, keiskis pats

RSS Feed

Priežastis ir pasekmė