Kas užpildo begalinę ir beribę erdvę? Eiliniam žmogui atrodo, kad tarp materinių objektų ir subjektų yra tuštuma, kurioje juda dangaus kūnai: žvaigždės, planetos, praskriejančios kometos, asteroidai ir kiti smulkesni ar stambesni objektai. Tačiau tiksliųjų mokslų specialistai toje erdvėje randa spindulių, įvairių bangų ir jų įvairių kombinacijų. Savo sukurtais aparatais jie skverbiasi į energijos gylį, tyrinėdami tas bangas ir spindulius. Taip mokslas įrodo erdvę esant užpildytą. Apie tai liudija kasdien mūsų naudojamas mobilusis telefonas. Kur žmogus bebūtų, vis tiek bangos suras jį. Ateities žmogus galbūt naudosis energija Žemėje kaip oru, nes energijos ras visada ir visur, tik oras yra ne amžinas ir ne visur, o energija amžina.
Vadinasi, iš visų pusių mus supa energija. Todėl erdvėje negali būti tuštumos, nes ji užpildyta įvairiausiomis bangomis ir spinduliais, todėl ji yra gyva. Žmogus toje erdvėje gali veikti ir veikia sukurdamas įvairius objektus, nustatydamas ryšius, pats judėdamas, bendraudamas su kitais. Ši beribė erdvė sutapatinama su gyvastimi, su begaline ir amžinąja energija, iš kurios viskas kyla ir amžinai kinta nuo smulkiausių iki stambiausių objektų - vyksta amžina kintanti kūryba.
Stebint gyvenimą ir jo dinamiką nejučiomis žmogui augant, įgyjant gyvenimo patirties, stiprėjant protui ir skleidžiantis jausmų atspalviams, kyla klausimas - kas tai, kas aš esu ir kodėl esu? Kas vyksta manyje ir aplink mane? Žiūrint kūrimo sąrangos ir jos didingumo, į šiuos klausimus atsakymas paprastas ir aiškus: žmonija ir visa gamta sukurta Kūrėjo džiaugsmui ir meilei savo kūriniui. Viskas parengta žmogaus ugdymui ir tobulėjimui.
Tą kūrimo didingumą matome artumoje ir tolumoje - kiek mūsų akys ir jausmai sugeba suvokti. Tas kūrimas yra nuolatinis, be pabaigos. Tik žmogus tam kūrimui neturi kliudyti, o priešingai - padėti: pačiam tobulėti ir savo aplinką puošti, prisidėti prie Visuotinės Kūrybos. Matydami neaprėpiamas erdves, mes galime prisidėti savo svajonėmis, dažnai jas realizuodami kūrybinėmis pastangomis, pozityviais darbais, atnešančiais savo artimo sielai džiaugsmo ir gerumo.
Energija užpildo absoliučiai viską. Tai patvirtina mokslininkai fizikai ir astronomai, filosofai ir poetai. Mes matome ir jaučiame - kūrybai nėra ribų nei laike, nei erdvės toliuose. Tačiau tarp atomų, elektronų bei kosminių dalelių tuštumų nėra. Jos užpildytos energija, moksliškai vadinama laukais, kurių mokslininkai vis dar nepajėgia ištirti. Ši energija sąlytyje su visumos Galia naudojama amžinajai kūrybai. Tą begalinę erdvę ir vyksmus galima palyginti su orkestru. Tačiau orkestras groja vadovaujant dirigentui. Be dirigento nebūtų darnios, gražios muzikos. Kad ir su kuo belygintum vyksmus Visatoje, vis tiek bus begalinis skirtumas, nes Visatos ir vyksmai joje yra beribiai ir amžini, o minėtas orkestras ar kiti objektai, kilę iš Visatos energijos, yra laikini, turi savo formos ar struktūros pabaigą. Žmogaus protas ir jausmai kai kuriuos energijos bangavimus ir spinduliavimus suvokia. Kai kurie šių energijos vyksmų dėsniai žmogui suprantami ir praktiškai panaudojami praktikoje.
Žmogus, kaip ir visa gamta, yra tos pačios bekraštės, begalinės Energijos vyksmo kūrinys. Energijos skirtingų rūšių principinių skirtumų žymės žmogaus ir visuotinėje kūryboje, begalinėje jų įvairovėje neginčijamos. Kadangi mokslui energijos rūšys mažai pažįstamos ir suprantamos, tai tenka kalbėti daugiau stebint gamtą ir gyvenimą.
Energijos judėjimas - nuolatinė kūryba, kuri pastoviai perkuriama. Tai nuolatinis procesas.
Aplink mus ir mumyse, toliuose be pabaigos tvyro įvairiais pavidalais ir formomis amžinai judanti ir kurianti Amžinoji Energija. Negalima įsivaizduoti absoliučiai tuščios vietos (erdvės), kurioje nebūtų šios Energijos, kuri nespinduliuotų, keisdama ir rodydama savo jėgą ar įvairiausius efektus, vietinės ar kosminės reikšmės reiškinius. Mes tą veikimą, Jai amžinai judant, jaučiame įvairiais mūsų juslių organais arba suvokiame intuicija, iš įvairių gamtos stichijų apraiškų ir t.t.
Mes gyvename kietų, skystų, ir dujinių terpių bei daiktų pasaulyje. Visa tai susideda iš atomų. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. įsivaizduokime, kad šis branduolys teniso kamuoliuko dydžio. Geležies atomų branduoliai, tokiu atveju, būtų nutolę vienas nuo kito per 2km. Aplink branduolį per šimtus metrų orbitomis skrieja elektronai, kurie daug mažesni už smeigtuko galvutę (jie 100 000 kartų mažesni už atomo branduolį). Tarp atomo sudedamųjų dalių yra didžiulė „tuščia" erdvė. Šį geležies gabalą padedame ant metalinės plokštelės, kuri susideda taip pat iš atomų ir branduolių, labai nutolusių vienas nuo kito. Tačiau geležies gabalas į geležinės plokštelės tuštumą - neprasmenga. Tuos branduolius ir elektronus kažkas griežtai laiko nustatytose orbitose. Tai kažkokios sąveikos jėgos, kurių prigimties mokslas nežino. Tas pavyzdys rodo, kad Šias tuštumas užpildo mums nesuprantama energija, pavadinta sąveikos jėgomis. Todėl mokslininkams kyla mintys ir daromos prielaidos, jog gamtoje yra daug dalelių - atmainų ir porūšių kategorijų bei įvairiausių sąveikų tarp jų. Tai tik prielaida, bet jei ji teisinga, tai lygiagrečiai toje pačioje erdvėje egzistuoja daugybė nepriklausomų, tarpusavyje persismelkusių pasaulių. Todėl čia gali būti didelės galimybės hipotezėms ir spėlionėms.
Šios Energijos amžinasis judėjimas, įvairiai spinduliuodamas ir banguodamas, sukuria ilgaamžius ir trumpalaikius kūrinius. Mes žinome milijardus metų egzistuojančias galaktikas ir vienadienius gyvūnus ir junginius, akimirksniu suyrančius fotonus (Šviesos reiškinius).
Materinių (arba medžiaginių) objektų susiformavimo ir jų išnykimo, kaip dabar kai kurie mokslininkai mano, pagrindas yra materija, kuri kaip chameleonas keičia savo gyvavimo formas ir pati keičiasi, sukurdama nesuskaičiuojamus įvairiausius tiek organinius, tiek neorganinius objektus ir subjektus. Ta visa įvairovė vadinama vienu žodžiu - gamta. Šis žodis neva duoda atsakymus į daugelį mums iškylančių įvairių klausimų. Žmogus taip ir nurimsta mažai mąstydamas, kas tas įvairoves kuria, stimuliuoja. Be to, gamta tai nėra vien tik materinių objektų mišinys ar samplaika. Žiūrėdami į gamtą ir vertindami ją žmonių gyvenime, neapdairiai pamirštame vertinti erdvę, kurioje ta gamta egzistuoja. Čia reikia erdvę ir jos reikšmę suvokti tarp „mikro" ir „makro" materinių objektų (tarp atomų ir smulkesnių materijos dalelių iki begalybės, tarpžvaigždinės erdvės ir žvaigždžių telkinių iki begalybės).
Jau kuris laikas mokslininkai mano, kad šalia mums pažįstamos trimatės matavimo sistemos egzistuoja ir aukštesnių matavimų sistemos, kurias supratus būtų galima išaiškinti daug gamtoje nesuprantamų dalykų.
Kas yra vakuumas - tuščia, reta, beorė erdvė. Vakuumo vamzdis - tai maksimaliai pašalintos dujos (oras ir jo sudėtinės dalys), bet sakoma: tame vakuume - okeanas energijos.
Mes žinome, kad virš atmosferos (tai maždaug 2000 km virš Žemės paviršiaus), o praktiškai jau virš stratosferos (apie 60km virš Žemės) prasideda beorė erdvė. Visgi toje beorėje erdvėje vyksta įvairūs procesai - bangavimai, spinduliavimai. Spindulių įvairūs ilgiai, įvairūs greičiai, begalė jų bangavimo formų, jų tarpusavio santykių gausybė, trikdžiai ir stiprintojai. Šie procesai Žemės atmosferoje ir kosmose žinomais fizikos, chemijos, biologijos dėsniais moksliškai nepaaiškinami. Tuose procesuose liejasi energija. Be energijos visi procesai sustotų; to negalima įsivaizduoti. Erdvė - tų procesų vyksmų vieta.
Kas yra laikas? Tai tų minėtų procesų ir vyksmų amžinas kaitaliojimasis, vienas kitą keičiantis, slopinantis ar skatinantis laiko atkarpoje (tam tikroje trukmėje).
Nuo seniausių žmonijos laikų yra manoma kad pažangos variklis yra kova, arba konkurencija, ir bendravimas. Tačiau šį brutaliai skambantį terminą kova galima pakeisti - priešybių vienybės samprata -procesų vyksmų bendravimu. Juk priešybėms susidūrus arba susitikus ir, galima sakyti, „draugiškai" prisilietus, gimsta arba atsiranda nauji dalykai ar dariniai - kūriniai. Imkime spalvas: sumaišius baltą ir juodą, jos virsta pilka, sausra ir drėgmė - abi reikalingos ūkyje geram derliui išauginti. Geriausias pavyzdys elektra: teigiamų ir neigiamų atomų ir elektronų bendravimo rezultatas - elektros srovė. Trumpa jungtis (įtrūkus izoliacijai) įžiebia kibirkštį ir gali sukelti gaisrą
Procesai, keisdami ir formuodami naują energiją, senąją formą sunaikina ir sukuria naują. Tarpusavyje konkuruodami ar bendraudami, Šie procesai tobulina kūriniją - ypač jos adaptacines savybes. Žmogus puikiai adaptuojasi, ypač kūrybiškai, protu ir biologinėmis savybėmis. Žmogaus sąmonėje turi pirmauti sielos reikmės arba bent išlaikoma simetrija tarp biologijos ir sielos pozityviųjų kokybių. Žmogaus siela labai sudėtinga. Protas yra tik vienas jos dėmuo. Būtina darna tarp materinės žmogaus dalies ir jo įvairialypės sielos - jos kokybių.
Energijos ypatybė - nevienalytiškumas. Stebint gyvenimą ir mokslo duomenis, mūsų (žmonių) sąmonė praturtėja ir tampa pajėgi įžvelgti Energijos proceso virtualias struktūras: nuo mažiausios (nėra ribų) iki didžiausios (nėra ribų). Taip galima bent kiek samprotauti apie Energijos reikšmę mažiesiems vyksmams žmogaus aplinkoje ir didiesiems vyksmams Visatose.
Visumos energijos pavidalai arba rūšys nesuskaičiuojami.
Tarpžvaigždinius, tarpatominius, tarpelektroninius ir kitų dalelių tarporbitinius erdvių laukus arba sąveikos jėgas užpildo energija. Kaip tose sąveikos jėgose veikia Aukščiausia Sąmonė - Absoliutas, valdantis visą energiją, žmogui liks paslaptis. Absoliutas, arba Aukščiausioji Sąmonė, yra visuotinio progreso (tobulėjimo) garantas.
Kūrybos proceso pagrindas yra energija. Materialistai tvirtina: sąmonė yra materijos atspindys. Remiantis jų požiūriu negalima paaiškinti, kuo užpildytos tarpžvaigždinės erdvės (matuojamos šviesmečiais), biologinės, tarpląstelinės, tarp atskirų organizmo organų ir ląstelių, tarp atomų ir jų orbitų erdvės. Kur dingsta materijos objektų palaikai pasibaigus jų gyvavimui? Tų klausimų materialistai nesprendžia. Tačiau energija yra visur. Ji užpildo absoliučiai viską. Energija, vadovaujant Dvasiai, sukuria materiją, jos įvairias formas. Ir atvirkščiai, iš materijos sukuriama energija. Tačiau Dvasios (ar sielos) nei energija, nei materija pakeisti negali. Tai liudija apie Dvasios pirmumą ir jos Absoliučią Kūrybą. Žmogus taip pat yra energijos forma su įkvėpta Dvasia - siela. Dvasia kartu su energija užpildo visus žmogaus organus su žmogaus sielos koncentracija galvos smegenyse, kurios tvarko kūniškus ir dvasinius kūrybos procesus. Nutrūkus kūrinių gyvenimui, jų palaikų energija grįžta į Dvasios-Visumos energiją, pagal nuopelnus šioje Žemėje - į atitinkamą Dieviškos energijos struktūrą. Žmogaus sąmonė - siela yra atsakinga už savo veiklą (Absoliutui).
Vadinasi, iš visų pusių mus supa energija. Todėl erdvėje negali būti tuštumos, nes ji užpildyta įvairiausiomis bangomis ir spinduliais, todėl ji yra gyva. Žmogus toje erdvėje gali veikti ir veikia sukurdamas įvairius objektus, nustatydamas ryšius, pats judėdamas, bendraudamas su kitais. Ši beribė erdvė sutapatinama su gyvastimi, su begaline ir amžinąja energija, iš kurios viskas kyla ir amžinai kinta nuo smulkiausių iki stambiausių objektų - vyksta amžina kintanti kūryba.
Stebint gyvenimą ir jo dinamiką nejučiomis žmogui augant, įgyjant gyvenimo patirties, stiprėjant protui ir skleidžiantis jausmų atspalviams, kyla klausimas - kas tai, kas aš esu ir kodėl esu? Kas vyksta manyje ir aplink mane? Žiūrint kūrimo sąrangos ir jos didingumo, į šiuos klausimus atsakymas paprastas ir aiškus: žmonija ir visa gamta sukurta Kūrėjo džiaugsmui ir meilei savo kūriniui. Viskas parengta žmogaus ugdymui ir tobulėjimui.
Tą kūrimo didingumą matome artumoje ir tolumoje - kiek mūsų akys ir jausmai sugeba suvokti. Tas kūrimas yra nuolatinis, be pabaigos. Tik žmogus tam kūrimui neturi kliudyti, o priešingai - padėti: pačiam tobulėti ir savo aplinką puošti, prisidėti prie Visuotinės Kūrybos. Matydami neaprėpiamas erdves, mes galime prisidėti savo svajonėmis, dažnai jas realizuodami kūrybinėmis pastangomis, pozityviais darbais, atnešančiais savo artimo sielai džiaugsmo ir gerumo.
Energija užpildo absoliučiai viską. Tai patvirtina mokslininkai fizikai ir astronomai, filosofai ir poetai. Mes matome ir jaučiame - kūrybai nėra ribų nei laike, nei erdvės toliuose. Tačiau tarp atomų, elektronų bei kosminių dalelių tuštumų nėra. Jos užpildytos energija, moksliškai vadinama laukais, kurių mokslininkai vis dar nepajėgia ištirti. Ši energija sąlytyje su visumos Galia naudojama amžinajai kūrybai. Tą begalinę erdvę ir vyksmus galima palyginti su orkestru. Tačiau orkestras groja vadovaujant dirigentui. Be dirigento nebūtų darnios, gražios muzikos. Kad ir su kuo belygintum vyksmus Visatoje, vis tiek bus begalinis skirtumas, nes Visatos ir vyksmai joje yra beribiai ir amžini, o minėtas orkestras ar kiti objektai, kilę iš Visatos energijos, yra laikini, turi savo formos ar struktūros pabaigą. Žmogaus protas ir jausmai kai kuriuos energijos bangavimus ir spinduliavimus suvokia. Kai kurie šių energijos vyksmų dėsniai žmogui suprantami ir praktiškai panaudojami praktikoje.
Žmogus, kaip ir visa gamta, yra tos pačios bekraštės, begalinės Energijos vyksmo kūrinys. Energijos skirtingų rūšių principinių skirtumų žymės žmogaus ir visuotinėje kūryboje, begalinėje jų įvairovėje neginčijamos. Kadangi mokslui energijos rūšys mažai pažįstamos ir suprantamos, tai tenka kalbėti daugiau stebint gamtą ir gyvenimą.
Energijos judėjimas - nuolatinė kūryba, kuri pastoviai perkuriama. Tai nuolatinis procesas.
Aplink mus ir mumyse, toliuose be pabaigos tvyro įvairiais pavidalais ir formomis amžinai judanti ir kurianti Amžinoji Energija. Negalima įsivaizduoti absoliučiai tuščios vietos (erdvės), kurioje nebūtų šios Energijos, kuri nespinduliuotų, keisdama ir rodydama savo jėgą ar įvairiausius efektus, vietinės ar kosminės reikšmės reiškinius. Mes tą veikimą, Jai amžinai judant, jaučiame įvairiais mūsų juslių organais arba suvokiame intuicija, iš įvairių gamtos stichijų apraiškų ir t.t.
Mes gyvename kietų, skystų, ir dujinių terpių bei daiktų pasaulyje. Visa tai susideda iš atomų. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. įsivaizduokime, kad šis branduolys teniso kamuoliuko dydžio. Geležies atomų branduoliai, tokiu atveju, būtų nutolę vienas nuo kito per 2km. Aplink branduolį per šimtus metrų orbitomis skrieja elektronai, kurie daug mažesni už smeigtuko galvutę (jie 100 000 kartų mažesni už atomo branduolį). Tarp atomo sudedamųjų dalių yra didžiulė „tuščia" erdvė. Šį geležies gabalą padedame ant metalinės plokštelės, kuri susideda taip pat iš atomų ir branduolių, labai nutolusių vienas nuo kito. Tačiau geležies gabalas į geležinės plokštelės tuštumą - neprasmenga. Tuos branduolius ir elektronus kažkas griežtai laiko nustatytose orbitose. Tai kažkokios sąveikos jėgos, kurių prigimties mokslas nežino. Tas pavyzdys rodo, kad Šias tuštumas užpildo mums nesuprantama energija, pavadinta sąveikos jėgomis. Todėl mokslininkams kyla mintys ir daromos prielaidos, jog gamtoje yra daug dalelių - atmainų ir porūšių kategorijų bei įvairiausių sąveikų tarp jų. Tai tik prielaida, bet jei ji teisinga, tai lygiagrečiai toje pačioje erdvėje egzistuoja daugybė nepriklausomų, tarpusavyje persismelkusių pasaulių. Todėl čia gali būti didelės galimybės hipotezėms ir spėlionėms.
Šios Energijos amžinasis judėjimas, įvairiai spinduliuodamas ir banguodamas, sukuria ilgaamžius ir trumpalaikius kūrinius. Mes žinome milijardus metų egzistuojančias galaktikas ir vienadienius gyvūnus ir junginius, akimirksniu suyrančius fotonus (Šviesos reiškinius).
Materinių (arba medžiaginių) objektų susiformavimo ir jų išnykimo, kaip dabar kai kurie mokslininkai mano, pagrindas yra materija, kuri kaip chameleonas keičia savo gyvavimo formas ir pati keičiasi, sukurdama nesuskaičiuojamus įvairiausius tiek organinius, tiek neorganinius objektus ir subjektus. Ta visa įvairovė vadinama vienu žodžiu - gamta. Šis žodis neva duoda atsakymus į daugelį mums iškylančių įvairių klausimų. Žmogus taip ir nurimsta mažai mąstydamas, kas tas įvairoves kuria, stimuliuoja. Be to, gamta tai nėra vien tik materinių objektų mišinys ar samplaika. Žiūrėdami į gamtą ir vertindami ją žmonių gyvenime, neapdairiai pamirštame vertinti erdvę, kurioje ta gamta egzistuoja. Čia reikia erdvę ir jos reikšmę suvokti tarp „mikro" ir „makro" materinių objektų (tarp atomų ir smulkesnių materijos dalelių iki begalybės, tarpžvaigždinės erdvės ir žvaigždžių telkinių iki begalybės).
Jau kuris laikas mokslininkai mano, kad šalia mums pažįstamos trimatės matavimo sistemos egzistuoja ir aukštesnių matavimų sistemos, kurias supratus būtų galima išaiškinti daug gamtoje nesuprantamų dalykų.
Kas yra vakuumas - tuščia, reta, beorė erdvė. Vakuumo vamzdis - tai maksimaliai pašalintos dujos (oras ir jo sudėtinės dalys), bet sakoma: tame vakuume - okeanas energijos.
Mes žinome, kad virš atmosferos (tai maždaug 2000 km virš Žemės paviršiaus), o praktiškai jau virš stratosferos (apie 60km virš Žemės) prasideda beorė erdvė. Visgi toje beorėje erdvėje vyksta įvairūs procesai - bangavimai, spinduliavimai. Spindulių įvairūs ilgiai, įvairūs greičiai, begalė jų bangavimo formų, jų tarpusavio santykių gausybė, trikdžiai ir stiprintojai. Šie procesai Žemės atmosferoje ir kosmose žinomais fizikos, chemijos, biologijos dėsniais moksliškai nepaaiškinami. Tuose procesuose liejasi energija. Be energijos visi procesai sustotų; to negalima įsivaizduoti. Erdvė - tų procesų vyksmų vieta.
Kas yra laikas? Tai tų minėtų procesų ir vyksmų amžinas kaitaliojimasis, vienas kitą keičiantis, slopinantis ar skatinantis laiko atkarpoje (tam tikroje trukmėje).
Nuo seniausių žmonijos laikų yra manoma kad pažangos variklis yra kova, arba konkurencija, ir bendravimas. Tačiau šį brutaliai skambantį terminą kova galima pakeisti - priešybių vienybės samprata -procesų vyksmų bendravimu. Juk priešybėms susidūrus arba susitikus ir, galima sakyti, „draugiškai" prisilietus, gimsta arba atsiranda nauji dalykai ar dariniai - kūriniai. Imkime spalvas: sumaišius baltą ir juodą, jos virsta pilka, sausra ir drėgmė - abi reikalingos ūkyje geram derliui išauginti. Geriausias pavyzdys elektra: teigiamų ir neigiamų atomų ir elektronų bendravimo rezultatas - elektros srovė. Trumpa jungtis (įtrūkus izoliacijai) įžiebia kibirkštį ir gali sukelti gaisrą
Procesai, keisdami ir formuodami naują energiją, senąją formą sunaikina ir sukuria naują. Tarpusavyje konkuruodami ar bendraudami, Šie procesai tobulina kūriniją - ypač jos adaptacines savybes. Žmogus puikiai adaptuojasi, ypač kūrybiškai, protu ir biologinėmis savybėmis. Žmogaus sąmonėje turi pirmauti sielos reikmės arba bent išlaikoma simetrija tarp biologijos ir sielos pozityviųjų kokybių. Žmogaus siela labai sudėtinga. Protas yra tik vienas jos dėmuo. Būtina darna tarp materinės žmogaus dalies ir jo įvairialypės sielos - jos kokybių.
Energijos ypatybė - nevienalytiškumas. Stebint gyvenimą ir mokslo duomenis, mūsų (žmonių) sąmonė praturtėja ir tampa pajėgi įžvelgti Energijos proceso virtualias struktūras: nuo mažiausios (nėra ribų) iki didžiausios (nėra ribų). Taip galima bent kiek samprotauti apie Energijos reikšmę mažiesiems vyksmams žmogaus aplinkoje ir didiesiems vyksmams Visatose.
Visumos energijos pavidalai arba rūšys nesuskaičiuojami.
Tarpžvaigždinius, tarpatominius, tarpelektroninius ir kitų dalelių tarporbitinius erdvių laukus arba sąveikos jėgas užpildo energija. Kaip tose sąveikos jėgose veikia Aukščiausia Sąmonė - Absoliutas, valdantis visą energiją, žmogui liks paslaptis. Absoliutas, arba Aukščiausioji Sąmonė, yra visuotinio progreso (tobulėjimo) garantas.
Kūrybos proceso pagrindas yra energija. Materialistai tvirtina: sąmonė yra materijos atspindys. Remiantis jų požiūriu negalima paaiškinti, kuo užpildytos tarpžvaigždinės erdvės (matuojamos šviesmečiais), biologinės, tarpląstelinės, tarp atskirų organizmo organų ir ląstelių, tarp atomų ir jų orbitų erdvės. Kur dingsta materijos objektų palaikai pasibaigus jų gyvavimui? Tų klausimų materialistai nesprendžia. Tačiau energija yra visur. Ji užpildo absoliučiai viską. Energija, vadovaujant Dvasiai, sukuria materiją, jos įvairias formas. Ir atvirkščiai, iš materijos sukuriama energija. Tačiau Dvasios (ar sielos) nei energija, nei materija pakeisti negali. Tai liudija apie Dvasios pirmumą ir jos Absoliučią Kūrybą. Žmogus taip pat yra energijos forma su įkvėpta Dvasia - siela. Dvasia kartu su energija užpildo visus žmogaus organus su žmogaus sielos koncentracija galvos smegenyse, kurios tvarko kūniškus ir dvasinius kūrybos procesus. Nutrūkus kūrinių gyvenimui, jų palaikų energija grįžta į Dvasios-Visumos energiją, pagal nuopelnus šioje Žemėje - į atitinkamą Dieviškos energijos struktūrą. Žmogaus sąmonė - siela yra atsakinga už savo veiklą (Absoliutui).
