Pastebėti ir mėgautis
Esame taip įpratę skubėti, lėkti, bėgti, nudirbti šimtą darbų… Atrodo, tik mirkt ir prabėgo diena, savaitė, mėnuo, dar vieni metai: net nesuvokiame, kur dingo laikas. Taip, puikiai suprantama, kad su visomis turimomis technologijomis mūsų pasaulis sukasi greičiau ir mažiau laiko lieka tiesiog būti. Būti čia, būti dabar... O ir pasakyti draugams, kad savaitgalį neveikei nieko, tiesiog buvai ir tuo džiaugeisi – kažkaip nelabai ir patogu. Juk sėkmingas tik tas, kuris turi šimtą projektų, kuris nuolat kažką veikia, o ne mėgaujasi įprasta dienos veikla.
Išmokome kasdienybę vadinti rutina, ją vertinti neigiamai, jos kratytis. Kasdienybei net suteikėme spalvą – pilka. Įpratome mėgautis tik aukščiausiomis viršūnėmis, tik nuo jų atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais vaizdais. Į kalną kopiame ilgai, dažnai paburbėdami, kad sunku, kad skauda, kad neįdomu, kad pavargome, kad „greičiau jau tas tikslas“. Pasiekę tikslą, vaizdu gėrimės kelias minutes, o tuomet jau pradedame svajoti apie kitą viršūnę. O jei belipdami sustotume bent akimirkai ir apsidairytume… Kiekviename mūsų žingsnyje, kiekviename mūsų žvilgsnyje yra begalė stebuklų. Viskas, ko reikia, išmokti pastebėti ir mėgautis procesu: nebėgti 10 km, o tiesiog bėgti... Įkvepiant gaivaus žiemiško oro, juntant kaip kūnas ritmiškai juda, stebint kaip keičiasi vaizdai, kaip sulig kiekvienu žingsniu artėjama prie tikslo ir tuo pasidžiaugti.
Esame taip įpratę skubėti, lėkti, bėgti, nudirbti šimtą darbų… Atrodo, tik mirkt ir prabėgo diena, savaitė, mėnuo, dar vieni metai: net nesuvokiame, kur dingo laikas. Taip, puikiai suprantama, kad su visomis turimomis technologijomis mūsų pasaulis sukasi greičiau ir mažiau laiko lieka tiesiog būti. Būti čia, būti dabar... O ir pasakyti draugams, kad savaitgalį neveikei nieko, tiesiog buvai ir tuo džiaugeisi – kažkaip nelabai ir patogu. Juk sėkmingas tik tas, kuris turi šimtą projektų, kuris nuolat kažką veikia, o ne mėgaujasi įprasta dienos veikla.
Išmokome kasdienybę vadinti rutina, ją vertinti neigiamai, jos kratytis. Kasdienybei net suteikėme spalvą – pilka. Įpratome mėgautis tik aukščiausiomis viršūnėmis, tik nuo jų atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais vaizdais. Į kalną kopiame ilgai, dažnai paburbėdami, kad sunku, kad skauda, kad neįdomu, kad pavargome, kad „greičiau jau tas tikslas“. Pasiekę tikslą, vaizdu gėrimės kelias minutes, o tuomet jau pradedame svajoti apie kitą viršūnę. O jei belipdami sustotume bent akimirkai ir apsidairytume… Kiekviename mūsų žingsnyje, kiekviename mūsų žvilgsnyje yra begalė stebuklų. Viskas, ko reikia, išmokti pastebėti ir mėgautis procesu: nebėgti 10 km, o tiesiog bėgti... Įkvepiant gaivaus žiemiško oro, juntant kaip kūnas ritmiškai juda, stebint kaip keičiasi vaizdai, kaip sulig kiekvienu žingsniu artėjama prie tikslo ir tuo pasidžiaugti.
Kasdienybės magija
Arba kitaip tariant tai, ką mes vadiname buvimu čia ir dabar. Mėgavimusi tais momentais, kurių iki šiol nepastebėdavote, nes tai buvo tapę rutina ir nieko daugiau. Bet rutina yra gyva! Mes esame įpratę šiam žodžiui suteikti neigiamą reikšmę, o jei mes ją suteikėme, tai mes ją ir pakeisti galime.
Na pavyzdžiui, rytinis kavos puodelis. Galima šokti iš lovos, užkaisti vandenį, tada bėgti į dušą, iš jo išgriūti virduliui jau švilpiant iki raudonumo, pilti vandenį net nesusimąstant, iš kur jis atkeliavo, tada staigiai srėbti gurkšnį kavos, nusideginti liežuvį ir su pykčio protrūkiu, papilkėjusiu veidu užkurti kompiuterį dienos darbams. Ir liūdna, ir pikta, ir skauda, kad kava buvo neskani, kad su draugais susitikti negalima, o ir tas kelias iki darbo vietos toks mielas dabartiniame karantino fone būtų.
Arba galima ir kitaip. Atsikelti 15 min. ankstėliau. Atverti langą ir įkvėpti ryto gaivos. Tai budinanti energija. Tuomet užkaisti vandenį, netrukus pastebėti, kaip jis pradeda judėti: kyla oro burbuliukai. Meditacija... Atidarome kavos indą, įkvepiame to taip mėgiamo aromato. Dedame kavą, ją užpilame vandeniu. Iš puodelio pasklinda jau kitoks, pažįstamas ir savas kavos aromatas. Šiltas kavos puodelis rankose... Įkvepiame dar kartą. Įkvepiame ne tik to aromato, įkvepiame vidinės ramybės, dienos harmonijos... Laikas pirmam ryto gurkšneliui. Aromatingas, šiltas gėrimas keliauja jūsų kūnu. Jūs bundate. Argi po to diena gali būti bloga?
Įsivaizduokite, kad viskas, ką darote, jums teikia malonumą: gaminate maistą, dirbate darbus, tvarkote namus... Sakote, kad darbe tiek visko, kad grįžus namo vos kojas velkate? Na taip, nesijauskite vieniši, bet juk tie jūsų nudirbti darbai duoda kažkokį rezultatą... Kažkas dėl to pasveiko, kažkas gavo paskolą išsvajotam būstui, kažkam buvo suremontuotas automobilis, dar kažkam jis buvo nuplautas ir t.t. Nors ir nuvargę mes po darbo dienos, bet pagalvokime, kiek gi visko buvo padaryta, kiek žmonių džiaugėsi jūsų atliktais darbais!
Arba kad ir tas pats indų plovimas... Įsivaizduokite, atsukate vandens čiaupą. Šiltas vanduo pradeda tekėti jūsų rankomis... Jaučiate, kaip viskas, kas buvo negatyvu šiandien, iškeliauja kartu su vandeniu, su likučiais nuo jūsų gražiausių porcelianinių indų... Užsukate čiaupą. Ir taip gera palieka..
O rytinis dušas... Viskas yra magija. Viskas, ką darote čia ir dabar...
Kasdienybės magija yra stebuklas šalia mūsų. Nereikia darytis toli. Viskas čia pat, ranka pasiekiama. Reikia tik pastebėti, pajusti ir mėgautis.
Arba kitaip tariant tai, ką mes vadiname buvimu čia ir dabar. Mėgavimusi tais momentais, kurių iki šiol nepastebėdavote, nes tai buvo tapę rutina ir nieko daugiau. Bet rutina yra gyva! Mes esame įpratę šiam žodžiui suteikti neigiamą reikšmę, o jei mes ją suteikėme, tai mes ją ir pakeisti galime.
Na pavyzdžiui, rytinis kavos puodelis. Galima šokti iš lovos, užkaisti vandenį, tada bėgti į dušą, iš jo išgriūti virduliui jau švilpiant iki raudonumo, pilti vandenį net nesusimąstant, iš kur jis atkeliavo, tada staigiai srėbti gurkšnį kavos, nusideginti liežuvį ir su pykčio protrūkiu, papilkėjusiu veidu užkurti kompiuterį dienos darbams. Ir liūdna, ir pikta, ir skauda, kad kava buvo neskani, kad su draugais susitikti negalima, o ir tas kelias iki darbo vietos toks mielas dabartiniame karantino fone būtų.
Arba galima ir kitaip. Atsikelti 15 min. ankstėliau. Atverti langą ir įkvėpti ryto gaivos. Tai budinanti energija. Tuomet užkaisti vandenį, netrukus pastebėti, kaip jis pradeda judėti: kyla oro burbuliukai. Meditacija... Atidarome kavos indą, įkvepiame to taip mėgiamo aromato. Dedame kavą, ją užpilame vandeniu. Iš puodelio pasklinda jau kitoks, pažįstamas ir savas kavos aromatas. Šiltas kavos puodelis rankose... Įkvepiame dar kartą. Įkvepiame ne tik to aromato, įkvepiame vidinės ramybės, dienos harmonijos... Laikas pirmam ryto gurkšneliui. Aromatingas, šiltas gėrimas keliauja jūsų kūnu. Jūs bundate. Argi po to diena gali būti bloga?
Įsivaizduokite, kad viskas, ką darote, jums teikia malonumą: gaminate maistą, dirbate darbus, tvarkote namus... Sakote, kad darbe tiek visko, kad grįžus namo vos kojas velkate? Na taip, nesijauskite vieniši, bet juk tie jūsų nudirbti darbai duoda kažkokį rezultatą... Kažkas dėl to pasveiko, kažkas gavo paskolą išsvajotam būstui, kažkam buvo suremontuotas automobilis, dar kažkam jis buvo nuplautas ir t.t. Nors ir nuvargę mes po darbo dienos, bet pagalvokime, kiek gi visko buvo padaryta, kiek žmonių džiaugėsi jūsų atliktais darbais!
Arba kad ir tas pats indų plovimas... Įsivaizduokite, atsukate vandens čiaupą. Šiltas vanduo pradeda tekėti jūsų rankomis... Jaučiate, kaip viskas, kas buvo negatyvu šiandien, iškeliauja kartu su vandeniu, su likučiais nuo jūsų gražiausių porcelianinių indų... Užsukate čiaupą. Ir taip gera palieka..
O rytinis dušas... Viskas yra magija. Viskas, ką darote čia ir dabar...
Kasdienybės magija yra stebuklas šalia mūsų. Nereikia darytis toli. Viskas čia pat, ranka pasiekiama. Reikia tik pastebėti, pajusti ir mėgautis.
