Vienas žmogus užsisakė pas siuvėją kostiumą. Siuvėjas, tiesą sakant, buvo nekoks. Kai kostiumas buvo pasiūtas ir žmogus jį apsivilko, jis gerokai nustebo:
– Kodėl švarko rankovė tokia trumpa?
– Tai tavo, žmogau, ranka per ilga! Tu savo ranką įtrauk ir tada rankovė nebus trumpa, – atsakė siuvėjas.
Žmogus įtraukė ranką ir rankovė pasirodė kaip tik.
– O kodėl viena kelnių klešnė tokia ilga? – paklausė žmogus.
– Tai tavo koja per trumpa, – atsakė siuvėjas. – Tu ją labiau ištempk!
Žmogus ištempė koją, tada kelnės atrodė kaip tik.
Taip žmogus taikėsi prie kostiumo dar ir dar. Išeinant iš siuvėjo kostiumas atrodė gerai, bet žmogus atrodė kaip visiškas luošys. Gatvėje visi žiūrėjo į jį su gailesčiu.

Tas kostiumas ir yra sąlygos, kurias mes turėjome priimti tam, kad iš savo artimųjų gautume meilės, dėmesio, kurių mums nepaprastai reikėjo vaikystėje, kad augtume, jaustumėmės matomi, įvertinti, priimti. Kiekvienas iš mūsų yra toks prisitaikęs prie kostiumo žmogus.

Norėdami daugiau nebesitaikyti prie šio netinkamo kostiumo ir išsitiesti, turime ištyrinėti savo „kostiumą“. Šį „kostiumą“ pasiuvęs siuvėjas yra mūsų aplinka. Tai gali buti artimi žmonės, tėvai, mokytojai, broliai seserys, giminės, kartais net kiemo draugai. Kiekvienas iš mūsų gimęs yra švarus, kaip neprirašytas popieriaus lapas, gyvenantis natūralia Budos prigimtimi. Tam, kad mes būtume ir toliau natūralūs, kaip Buda ar prabudęs dzen meistras, mūsų prigimčiai reikia palaikymo, teisingo atspindėjimo.

Bet mūsų aplinka yra netobula. Vaikas nežino, kas jis yra, jo ego dar nesusiformavęs. Mūsų ego pradeda formuotis iš kitų žmonių požiūrio į mus. Deja, dažnai aplinkiniai yra kaip kreivi veidrodžiai. O kartais didesnį poveikį tik besiformuojančiai vaiko sąmonei daro ne išsakomos nuomonės, bet tai, kas nutylima šeimoje, atmosfera, sklandanti tarp šeimos narių. Pvz., šeimoje auga mažas berniukas, jo tėvas yra neištikimas mamai. Motina ir kiti šeimos nariai apie tai akivaizdžiai nežino. Bet berniukas užaugęs ir tapęs vyru norės būti neištikimas savo žmonai, nes „tikras vyras“ yra neištikimas žmonai.

Taip mes užaugame, mokydamiesi iš daugybės kreivų veidrodžių. Ir nenuostabu, kad mūsų ego tampa ne vieningu „aš“, bet minia skirtingų „aš“, kurie dažnai kovoja, ginčijasi, kritikuoja, gniuždo, stumia. Jei atidžiau pažiūrėsite į savo vidų, rasite ten vidinį kritiką, pralaimėtoją, kaltintoją, agresorių, paklusnų berniuką ar mergaitę, neklaužadą ir daug kitų savo dalių.
Taip mes ir užaugome. Štai keletas pavyzdžių, kaip veikia tie mūsų „kostiumai“. 

• Mes mylime savo artimus žmones, bet kartu žeidžiame juos, kartais net būname jiems agresyvūs, nes mūsų gyvenimą valdo įsitikinimas „meilė – tai skausmas“;
• ilgimės gražių santykių su mylimuoju ar mylimąja, bet nuolat pasirenkame ne tą, arba, jei išlaikome santykius išorėje, iš tikrųjų leidžiame juos užvaldyti rutinai, nes „meilės negali būti“ ar ,,aš nevertas tikros meilės“;
• Dažnai net tada, kai pasiekiame tai, apie ką svajojome, jaučiamės nepasitenkinę ar jaučiamės esą nevykėliai (programa „esu nevykėlis“);
• Dėl karjeros paaukojame gyvenimo džiaugsmą: „Dirbk sunkiai, išsekink save, bet įrodyk kad tu kažką gali!“ arba „Tu turi būti pirmas!“

Blogiausia, kad šios ir daugelis kitų programos veikia be mūsų sąmoningo dalyvavimo. Ir mums nesuvokiant, mūsų ankstesnė patirtis, kurios mes net neprisimename, nulemia mūsų visą ateinančio gyvenimo scenarijų. Jau prieš 40 metų E. Bernas atrado, kad žmogus turi jau parašytą viso gyvenimo scenarijų ir, jei jis jo pats neperpranta, tai tik tą ir daro, kad realizuoja jį. Pvz.: girtuoklis, gelbėtojas, pavyduolis, nepatenkinta gyvenimu žmona, „aš esu geriausias“ ir dešimtys kitų.

Kalbėti apie sąlygotumus (ar conditionings) bei pamatyti juos kituose yra lengviau, negu atrasti juos savyje. Tam yra sukurti specialus terapiniai procesai: „Drąsi meilė“, „Maištaujanti dvasia“, „Laisvės procesas“, „Asmeninės laisvės mokymai“.

Vakaruose buvo sukurtas Fisher-Hofman darbo su sąlygotumais metodas. Vėliau į jį įtraukus meditaciją buvo sukurti jau minėti procesai.

Kodėl taip svarbi meditacija ir kodėl meditacijai yra svarbi terapija? Sąlygotumai yra mumyse išsidėstę sluoksniais, kaip svogūne. Jūs sėdite ir norite medituoti, bet ateina visokiausios mintys, protas blaškosi, tos mintys ateina iš skirtingų „svogūno“ sluoksnių ir neleidžia būti čia ir dabar. Arba meditacija padeda vėl susijungti su savo prigimtimi, bet pastebite, kad labai greitai sugrįžtate prie senų įpročių.

Meditacija padeda surasti savąjį centrą, stebėtoją arba Budos prigimtį, o terapija padeda įsisąmoninti visa tai, kas nesate jūs, ir tada tampa žymiai lengviau iš to išsilaisvinti. Darbo su sąlygotumais metodai padeda mums įsisąmoninti idėjas, įsitikinimus, matymus apie save ir kitus, kuriuos mes perėmėme iš netobulos aplinkos, panaikinti juos ir priimti tą gėrį, kurį gyvenimas yra pasiruošęs pasiūlyti čia ir dabar.

Apelsinų eterinis aliejus didina pasitikėjimą savimi, skatina optimizmą. Padeda lengviau priimti gėrį ir teigiamą informaciją, atsigauti po sunkių ligų, psichologinių sukrėtimų. Taip pat padeda organizmui įveikti įvairias infekcijas, lengvina depresiją, slopina baimę bei nerimą. Ypač tinka vaikų nervų sistemai harmonizuoti. Padeda susikaupti, sutelkti dėmesį.
Arbatmedžių aliejus. Nors daug kam jo kvapas atrodo ne itin malonus, iš tiesų tai nepaprastai vertingas aliejus. Puikus antiseptikas, dezinfekuoja žaizdas, gelbsti susirgus kvėpavimo takų ligomis, malšina raumenų, ausų uždegimo keliamus skausmus, padeda gydyti spuoguotą odą, pūslelinę, nedidelius nudegimus, puikiai saugo nuo kraujasiurbių vabzdžių. Taip pat gina nuo agresyvios išorinio pasaulio energijos. Dargi kelia pasitikėjimą savimi, atkuria harmoniją ir pusiausvyrą, malšina stresą. Trumpai tariant, jis tinka kone visais gyvenimo atvejais. Buteliuką šio aliejaus verta nuolat turėti namuose.

Bazilikų eterinis aliejus skatina objektyviai vertinti savo jėgas, grąžina pasitikėjimą savimi, šalina nervinę įtampą. Jei jaučiate baimę, į aromaterapinę lemputę lygiomis dalimis įlašinkite po kelis lašus baziliko ir melisų eterinio aliejaus ir leiskite po kambarį pasklisti jų aromatui. Bazilikų eterinis aliejus dar vadinamas „žvalumo aliejumi“. Jis kelia nuotaiką, stiprina nervus, šalina nuovargį, galvos skausmą. Padeda lengviau įveikti kvėpavimo sistemos susirgimus: astmą, bronchitą, kosulį bei slogą, lengvina kvėpavimą. Puikiai tinka tepti vabzdžių įgeltas vietas – malšina niežulį, patinimą.

Cinamono eterinis aliejus skatina atsikratyti savigraužos, pesimizmo. Šis aliejus nuostabiai harmonizuoja aplinką, teikia ramybės ir atpalaiduoja. Gelbsti gydant grybelinės kilmės odos ligas. Malšina galvos svaigimą, pykinimą. Stimuliuoja kraujotaką bei medžiagų apykaitą. Taip pat tai yra puiki pagalbinė priemonė nuo peršalimo. Stiprus antiseptikas, tonizuoja organizmą, stimuliuoja hormono insulino veiklą.

Citrinų eterinis aliejus skatina greitai ir neskausmingai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, padeda lengviau susitaikyti su artimųjų netektimi, žadina gyvenimo džiaugsmą, kūrybiškumą. Eterinis citrinų aliejus taip pat naudojamas nuo įvairios kilmės bėrimų, pūslelinės, karpų, padeda, kai skilinėja rankų bei pėdų oda. Šalina pigmentines dėmes ir strazdanas, šviesina odą ir lygina raukšles, stiprina nagus. Dar eterinis citrinų aliejus naudojamas namų orui dezinfekuoti, nemaloniam patalpų kvapui naikinti, puikiai gelbsti nuo kandžių.

Čiobrelių eterinis aliejus sustiprina valią ir padeda žmogui tapti ryžtingesniam, stiprina imuninę sistemą, skatina kraujo apytaką, tonizuoja nervų sistemą, aktyvina protinę veiklą, kelia apetitą, gerina skrandžio veiklą. Taip pat lenvina  atsikosėjimą, mažina pilvo pūtimą, gelbsti nuo nemigos, priešmenstruacinio sindromo, slopina  įkandimų niežulį, padeda malšinti reumato skausmus. Dar šis aliejus naudojamas inhaliacijoms, yra puiki antiseptinė priemonė gydant peršalimo ligas, dantenų uždegimą.

Eukaliptų aliejus – nuostabus antidepresantas. Jis teikia energijos, gyvybingumo, veržlumo, stimuliuoja smegenų veiklą. Medicinoje eterinis eukaliptų aliejus vartojamas sergant kvėpavimo takų ligomis (gripu, bronchitu, plaučių tuberkulioze, astma, angina, kosuliu ir kt.), įvairiomis šlapimo takų ligomis, diabetu. Šį aliejų tinka vartoti karščiuojant, esant reumatui, neuralgijai, radikulitui, migrenai, nudegimams, sinusitui. Naudojamas aromatinėse lempose eterinis eukaliptų aliejus puikiai dezinfekuoja patalpas, gerina namų atmosferą.

Gvazdikėlių eterinis aliejus slopina nervingumą, saugo nuo piktų žmonių, pavydo, skatina tobulėti. Padeda atsigauti po traumų, operacijų ir sunkių ligų. Taip pat puikiai atbaido uodus ir kandis. Šis aliejus laikomas vienu seniausių, naudotas dar senovės graikų, egiptiečių bei romėnų. Senovės Kinijoje šiuo augalu buvo ypač populiaru gydyti galvos ir dantų skausmą. Dermatologijoje naudojamas gydant nudegimus, inkštiruotą odą, niežus.

Imbierų eterinis aliejus stiprina ryžtingumą, tvirtumą. Palengvina reabilitacinį laikotarpį po ligų, įvairių traumų, operacijų. Stiprina imuninę sistemą. Pasak indų, tai veiksmingas afrodiziakas. Šis eterinis aliejus taip pat gerina virškinimą bei medžiagų apykaitą. Slopina skausmą, įvairius uždegimus, malšina gerklės skausmą bei kosulio priepuolius.

Kadagių aliejus saugo nuo agresijos, malšina nervingumą, didina protines galias, gerina atminį. Eterinis kadagių aliejus padeda veiksmingai malšinti uždegimus, kovoti su virusais, tad yra plačiai vartojamas gydant įvairias peršalimo ligas. Eterinį kadagių aliejų taip pat rekomenduojama vartoti žmonėms, kurie skundžiasi padidėjusiu kraujospūdžiu. Jis gerina kraujotaką, stiprina kraujagyslių sieneles, didina jų elastingumą. Eterinis kadagių aliejus taip vartojamas esant įvairiems odos pažeidimams, padeda greičiau sugyti žaizdoms, skatina ląstelių regeneraciją, tinka gydant dermatitą, aknei.

Kedrų eterinis aliejus padeda greitai atgauti jėgas po stiprių nervinių sukrėtimų. Suteikia mintims bei veiksmams aiškumo, įkvepia pasitikėjimo ir ryžtingumo. Eterinis kedrų aliejus veikia raminamai, todėl puikiai tinka, kai jaučiate nerimą, baimę, esate sudirgę, pykstate, namie kyla konfliktai. Padeda ir nuo nemigos bei priešmenstruacinio sindromo. Turi antiseptinių ir diuretinių savybių, puikiai tinka sergant kvėpavimo sistemos ligomis, lengvina atsikosėjimą.

Levandų aliejus padeda atsipalaiduoti ir pajusti harmoniją. Levandų aliejumi rekomenduojama tepti odos nudegimus (ant atšaldytos nudegimo vietos) ir pūslelinės apimtas odos sritis. Taip pat užtepti ant nedidelių kūno žaizdelių ar odos įbrėžimų. Jei jaučiatės prislėgta, esate blogos nuotaikos ar kamuoja migrena, panirkite į šiltą vonią su keliais lašeliais levandų eterinio aliejaus. Masažas šiuo aliejumi malšina sąnarių ir raumenų skausmus. O patalpoje aromaterapinės žvakidės ar lempos skleidžiamas levandų kvapas malšina galvos skausmą ir nemigą. Tiesa, esant mažam kraujospūdžiui, jo kvapas gali slopinti, nes sustiprina mieguistumą.

Melisų eterinis aliejus puikiai gelbsti, kai reikia apsisaugoti nuo bloga linkinčių žmonių, padeda atsikratyti senų nuoskaudų. Tai nepamainomas aliejus siekiantiems optimizmo ir ramybės. Šis aliejus puikiai gelbsti ir nuo streso, nemigos, padeda atsikratyti liūdesio bei savigraužos. Melisų eterinis aliejus itin teigiamai veikia širdį, mažina stiprų jos plakimą. Nepatartina šio aliejaus tepti ant odos būnant saulėje.

Mėtų eterinis aliejus gerina tarpusavio santykius, padeda lengviau įveikti ligas. Lengvina atsikosėjimą bei astmos priepuolius, aktyvina inkstų veiklą, mažina sąnarių skausmus, migreną. Naudojamas nuo odos grybelių ir egzemos, slopina įvairaus pobūdžio skausmus, lengvina kvėpavimą. Dėl itin gaivaus kvapo mėtų eterinis aliejus vertinamas kvepalų, muilų, kosmetikos gamyboje, puikiai tinka gaivinti patalpų orą. Aromaterapeutai jį taip pat naudoja odos priežiūros priemonėms nuo aknės, šlapiuojančios egzemos, dermatito, galvos odos žvynelinės, reumatinių skausmų, nerimo, nemigos, celiulito.

Pušų eterinis aliejus padeda greitai atgauti jėgas po sunkių emocinių smūgių, komplikuotų ligų, šalina nuovargį, stresą. Pasižymi antiseptinėmis, priešuždegiminėmis ir atsikosėjimą skatinančiomis savybėmis, todėl vartojamas sergant bronchitu, viršutinių kvėpavimo takų uždegimu, pneumonija. Padeda normalizuoti kūno temperatūrą, menstruacijos ciklo sutrikimus.  Slopina artrito, reumato, raumenų skausmus, menopauzės simptomus, stiprina imuninę sistemą, atgaivina plaukus bei stiprina jų šaknis. Vonios su pušų aliejumi atgaivina suglebusią, pavargusią odą.

Rozmarinų eterinis aliejus atgaivina emocijas, teikia žvalumo, energijos, stiprina intuiciją, padeda esant protiniam pervargimui ir susilpnėjusiai atminčiai. Šis aliejus taip pat gerina kraujotaką, malšina venų uždegimą. Tinka įvairioms odos ligoms (dermatitui, egzemai, inkštirams, pūliuojančioms  žaizdoms gydyti). Padeda sustabdyti plaukų slinkimą, stimuliuoja jų augimą. Atgaivina odą (ypač tinka riebiai odai). Dėl tonizuojamųjų savybių puikiai tinka tiems, kurie skundžiasi sumažėjusiu arteriniu kraujospūdžiu, tačiau jo derėtų vengti tiems, kurių kraujo spaudimas linkęs didėti.

Kas užpildo begalinę ir beribę erdvę? Eiliniam žmogui atrodo, kad tarp materinių objektų ir subjektų yra tuštuma, kurioje juda dangaus kūnai: žvaigždės, planetos, praskriejančios kometos, asteroidai ir kiti smulkesni ar stambesni objektai. Tačiau tiksliųjų mokslų specialistai toje erdvėje randa spindulių, įvairių bangų ir jų įvairių kombinacijų. Savo sukurtais aparatais jie skverbiasi į energijos gylį, tyrinėdami tas bangas ir spindulius. Taip mokslas įrodo erdvę esant užpildytą. Apie tai liudija kasdien mūsų naudojamas mobilusis telefonas. Kur žmogus bebūtų, vis tiek bangos suras jį.  Ateities žmogus galbūt naudosis energija Žemėje kaip oru, nes energijos ras visada ir visur, tik oras yra ne amžinas ir ne visur, o energija amžina.

Vadinasi, iš visų pusių mus supa energija. Todėl erdvėje negali būti tuštumos, nes ji užpildyta įvairiausiomis bangomis ir spinduliais, todėl ji yra gyva. Žmogus toje erdvėje gali veikti ir veikia sukurdamas įvairius objektus, nustatydamas ryšius, pats judėdamas, bendraudamas su kitais. Ši beribė erdvė sutapatinama su gyvastimi, su begaline ir amžinąja energija, iš kurios viskas kyla ir amžinai kinta nuo smulkiausių iki stambiausių objektų - vyksta amžina kintanti kūryba.

Stebint gyvenimą ir jo dinamiką nejučiomis žmogui augant, įgyjant gyvenimo patirties, stiprėjant protui ir skleidžiantis jausmų atspalviams, kyla klausimas - kas tai, kas aš esu ir kodėl esu? Kas vyksta manyje ir aplink mane? Žiūrint kūrimo sąrangos ir jos didingumo, į šiuos klausimus atsakymas paprastas ir aiškus: žmonija ir visa gamta sukurta Kūrėjo džiaugsmui ir meilei savo kūriniui. Viskas parengta žmogaus ugdymui ir tobulėjimui.

Tą kūrimo didingumą matome artumoje ir tolumoje - kiek mūsų akys ir jausmai sugeba suvokti. Tas kūrimas yra nuolatinis, be pabaigos. Tik žmogus tam kūrimui neturi kliudyti, o priešingai - padėti: pačiam tobulėti ir savo aplinką puošti, prisidėti prie Visuotinės Kūrybos. Matydami neaprėpiamas erdves, mes galime prisidėti savo svajonėmis, dažnai jas realizuodami kūrybinėmis pastangomis, pozityviais darbais, atnešančiais savo artimo sielai džiaugsmo ir gerumo.

Energija užpildo absoliučiai viską. Tai patvirtina mokslininkai fizikai ir astronomai, filosofai ir poetai. Mes matome ir jaučiame - kūrybai nėra ribų nei laike, nei erdvės toliuose. Tačiau tarp atomų, elektronų bei kosminių dalelių tuštumų nėra. Jos užpildytos energija, moksliškai vadinama laukais, kurių mokslininkai vis dar nepajėgia ištirti. Ši energija sąlytyje su visumos Galia naudojama amžinajai kūrybai. Tą begalinę erdvę ir vyksmus galima palyginti su orkestru. Tačiau orkestras groja vadovaujant dirigentui. Be dirigento nebūtų darnios, gražios muzikos. Kad ir su kuo belygintum vyksmus Visatoje, vis tiek bus begalinis skirtumas, nes Visatos ir vyksmai joje yra beribiai ir amžini, o minėtas orkestras ar kiti objektai, kilę iš Visatos energijos, yra laikini, turi savo formos ar struktūros pabaigą. Žmogaus protas ir jausmai kai kuriuos energijos bangavimus ir spinduliavimus suvokia. Kai kurie šių energijos vyksmų dėsniai žmogui suprantami ir praktiškai panaudojami praktikoje.

Žmogus, kaip ir visa gamta, yra tos pačios bekraštės, begalinės Energijos vyksmo kūrinys. Energijos skirtingų rūšių principinių skirtumų žymės žmogaus ir visuotinėje kūryboje, begalinėje jų įvairovėje neginčijamos. Kadangi mokslui energijos rūšys mažai pažįstamos ir suprantamos, tai tenka kalbėti daugiau stebint gamtą ir gyvenimą.

Energijos judėjimas - nuolatinė kūryba, kuri pastoviai perkuriama. Tai nuolatinis procesas.

Aplink mus ir mumyse, toliuose be pabaigos tvyro įvairiais pavidalais ir formomis amžinai judanti ir kurianti Amžinoji Energija. Negalima įsivaizduoti absoliučiai tuščios vietos (erdvės), kurioje nebūtų šios Energijos, kuri nespinduliuotų, keisdama ir rodydama savo jėgą ar įvairiausius efektus, vietinės ar kosminės reikšmės reiškinius. Mes tą veikimą, Jai amžinai judant, jaučiame įvairiais mūsų juslių organais arba suvokiame intuicija, iš įvairių gamtos stichijų apraiškų ir t.t.

Mes gyvename kietų, skystų, ir dujinių terpių bei daiktų pasaulyje. Visa tai susideda iš atomų. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. įsivaizduokime, kad šis branduolys teniso kamuoliuko dydžio. Geležies atomų branduoliai, tokiu atveju, būtų nuto­lę vienas nuo kito per 2km. Aplink branduolį per šimtus metrų orbitomis skrieja elektronai, kurie daug mažesni už smeigtuko galvutę (jie 100 000 kartų mažesni už atomo branduolį). Tarp atomo sudedamųjų dalių yra di­džiulė „tuščia" erdvė. Šį geležies gabalą padedame ant metalinės plokštelės, kuri susideda taip pat iš atomų ir branduolių, labai nutolusių vienas nuo kito. Tačiau geležies gabalas į geležinės plokštelės tuštumą - neprasmenga. Tuos branduolius ir elektronus kažkas griežtai laiko nustatytose orbitose. Tai kažkokios sąveikos jėgos, kurių prigimties mokslas nežino. Tas pavyzdys rodo, kad Šias tuštumas užpildo mums nesuprantama energija, pavadinta sąveikos jėgomis. Todėl mokslininkams kyla mintys ir daromos prielaidos, jog gamtoje yra daug dalelių - atmainų ir porūšių kategorijų bei įvairiausių sąveikų tarp jų. Tai tik prielaida, bet jei ji teisinga, tai lygiagrečiai toje pačioje erdvėje egzistuoja daugybė nepriklausomų, tarpusavyje persismelkusių pasaulių. Todėl čia gali būti didelės galimybės hipotezėms ir spėlionėms.

Šios Energijos amžinasis judėjimas, įvairiai spinduliuodamas ir banguodamas, sukuria ilgaamžius ir trumpalaikius kūrinius. Mes žinome milijardus metų egzistuojančias galaktikas ir vienadienius gyvūnus ir junginius, akimirksniu suyrančius fotonus (Šviesos reiškinius).

Materinių (arba medžiaginių) objektų susiformavimo ir jų išnykimo, kaip dabar kai kurie mokslininkai mano, pagrindas yra materija, kuri kaip chameleonas keičia savo gyvavimo formas ir pati keičiasi, sukurdama nesuskaičiuojamus įvairiausius tiek organinius, tiek neorganinius objektus ir subjektus. Ta visa įvairovė vadinama vienu žodžiu - gamta. Šis žodis neva duoda atsakymus į daugelį mums iškylančių įvairių klausimų. Žmogus taip ir nurimsta mažai mąstydamas, kas tas įvairoves kuria, stimuliuoja. Be to, gamta tai nėra vien tik materinių objektų mišinys ar samplaika. Žiūrėdami į gamtą ir vertindami ją žmonių gyvenime, neapdairiai pamirštame vertinti erdvę, kurioje ta gamta egzistuoja. Čia reikia erdvę ir jos reikšmę suvokti tarp „mikro" ir „makro" materinių objektų (tarp atomų ir smulkesnių materijos dalelių iki begalybės, tarpžvaigždinės erdvės ir žvaigždžių telkinių iki begalybės).

Jau kuris laikas mokslininkai mano, kad šalia mums pažįstamos trimatės matavimo sistemos egzistuoja ir aukštesnių matavimų sistemos, kurias supratus būtų galima išaiškinti daug gamtoje nesuprantamų dalykų.

Kas yra vakuumas - tuščia, reta, beorė erdvė. Vakuumo vamzdis - tai maksimaliai pašalintos dujos (oras ir jo sudėtinės dalys), bet sakoma: tame vakuume - okeanas energijos.

Mes žinome, kad virš atmosferos (tai maždaug 2000 km virš Žemės paviršiaus), o praktiškai jau virš stratosferos (apie 60km virš Žemės) prasideda beorė erdvė. Visgi toje beorėje erdvėje vyksta įvairūs procesai - bangavimai, spinduliavimai. Spindulių įvairūs ilgiai, įvairūs greičiai, begalė jų bangavimo formų, jų tarpusavio santykių gausybė, trikdžiai ir stiprintojai. Šie procesai Žemės atmosferoje ir kosmose žinomais fizikos, chemijos, biologijos dėsniais moksliškai nepaaiškinami. Tuose procesuose liejasi energija. Be energijos visi procesai sustotų; to negalima įsivaizduoti. Erdvė - tų procesų vyksmų vieta.

Kas yra laikas? Tai tų minėtų procesų ir vyksmų amžinas kaitaliojimasis, vienas kitą keičiantis, slopinantis ar skatinantis laiko atkarpoje (tam tikroje trukmėje).

Nuo seniausių žmonijos laikų yra manoma kad pažangos variklis yra kova, arba konkurencija, ir bendravimas. Tačiau šį brutaliai skambantį terminą kova galima pakeisti - priešybių vienybės samprata -procesų vyksmų bendravimu. Juk priešybėms susidūrus arba susitikus ir, galima sakyti, „draugiškai" prisilietus, gimsta arba atsiranda nauji dalykai ar dariniai - kūriniai. Imkime spalvas: sumaišius baltą ir juodą, jos virsta pilka, sausra ir drėgmė - abi reikalingos ūkyje geram derliui išauginti. Geriausias pavyzdys elektra: teigiamų ir neigiamų atomų ir elektronų bendravimo rezultatas - elektros srovė. Trumpa jungtis (įtrūkus izoliacijai) įžiebia kibirkštį ir gali sukelti gaisrą

Procesai, keisdami ir formuodami naują energiją, senąją formą sunaikina ir sukuria naują. Tarpusavyje konkuruodami ar bendraudami, Šie procesai tobulina kūriniją - ypač jos adaptacines savybes. Žmogus puikiai adaptuojasi, ypač kūrybiškai, protu ir biologinėmis savybėmis. Žmogaus sąmonėje turi pirmauti sielos reikmės arba bent išlaikoma simetrija tarp biologijos ir sielos pozityviųjų kokybių. Žmogaus siela labai sudėtinga. Protas yra tik vienas jos dėmuo. Būtina darna tarp materinės žmogaus dalies ir jo įvairialypės sielos - jos kokybių.

Energijos ypatybė - nevienalytiškumas. Stebint gyvenimą ir mokslo duomenis, mūsų (žmonių) sąmonė praturtėja ir tampa pajėgi įžvelgti Energijos proceso virtualias struktūras: nuo mažiausios (nėra ribų) iki didžiausios (nėra ribų). Taip galima bent kiek samprotauti apie Energijos reikšmę mažiesiems vyksmams žmogaus aplinkoje ir didiesiems vyksmams Visatose.

Visumos energijos pavidalai arba rūšys nesuskaičiuojami.

Tarpžvaigždinius, tarpatominius, tarpelektroninius ir kitų dalelių tarporbitinius erdvių laukus arba sąveikos jėgas užpildo energija. Kaip tose sąveikos jėgose veikia Aukščiausia Sąmonė - Absoliutas, valdantis visą energiją, žmogui liks paslaptis. Absoliutas, arba Aukščiausioji Sąmonė, yra visuotinio progreso (tobulėjimo) garantas.

Kūrybos proceso pagrindas yra energija. Materialistai tvirtina: sąmonė yra materijos atspindys. Remiantis jų požiūriu negalima pa­aiškinti, kuo užpildytos tarpžvaigždinės erdvės (matuojamos šviesmečiais), biologinės, tarpląstelinės, tarp atskirų organizmo organų ir ląstelių, tarp ato­mų ir jų orbitų erdvės. Kur dingsta materijos objektų palaikai pasibaigus jų gyvavimui? Tų klausimų materialistai nesprendžia. Tačiau energija yra visur. Ji užpildo absoliučiai viską. Energija, vadovaujant Dvasiai, sukuria materiją, jos įvairias formas. Ir atvirkščiai, iš materijos sukuriama energija. Tačiau Dvasios (ar sielos) nei energija, nei materija pakeisti negali. Tai liudija apie Dvasios pirmumą ir jos Absoliučią Kūrybą. Žmogus taip pat yra energijos forma su įkvėpta Dvasia - siela. Dvasia kartu su energija užpildo visus žmogaus organus su žmogaus sielos koncentracija galvos smegenyse, kurios tvarko kūniškus ir dvasinius kūrybos procesus. Nutrūkus kūrinių gyvenimui, jų palaikų energija grįžta į Dvasios-Visumos energiją, pagal nuopelnus šioje Žemėje - į atitinkamą Dieviškos energijos struktūrą. Žmogaus sąmonė - siela yra atsakinga už savo veiklą (Absoliutui).

Daugelis legendų aprašo norų išsipildymą, bet jos nekalba apie pagrindinę sąlygą: apie padėtį be išeities, kuri sukelia norą tai pasiekti; kiekvienas nors ir mažas aplinkinis kelias jau sulėtina tikslo pasiekimą. Kaip plaukia tas, kuris nežino po juo tyvuliuojančio vandens gylio, kai pavojus jį traukia į dugną, atkertant visus kelius tik užaštrinamas noro siekis.
Žmonės sako – įvyko stebuklas! Bet, dažniausiai, tik suspaudžiama psichinė energija. Kai kalbame apie širdį, turime nepamiršti psichinės energijos įstatymo. Nuostabu jausti širdį, kaip Visatos saulių saulę. Turime suprasti Aukščiausio Hierarcho širdį kaip mūsų Vėliavą (simbolizuojančią mūsų siekį). Nuostabi ši Vėliava savo nenugalima jėga, jei mūsų akys įsisavino jos švytėjimą, atsispindėjusį mūsų širdyse.

Nors dviveidžiai nemokšos mus ir žemina, bet kelias juk vienas. Niekas negali jo užstoti, jei tyra širdis. Kaip išmintingai senovėje širdį vadindavo laivu, o laivui reikalingas vairininkas. Tyroje širdyje gimsta tvirtumas. Širdis tarsi su rožė, kurios žiedas susideda iš daugybės iš žiedlapių. Nudraskyti žiedlapiai sunaikina žiedo formą. Todėl saugokite širdį, kaip nuostabų rožės žiedą. Tik savos širdies valdovas gali suprasti visus ir viską, nes jis jautriai reaguoja į Kosmoso virpesius, kurių tiek daug – kaip rožės žiedlapių.

Sveikata yra praeities pasekmė, todėl išmintingiausia būtų nekurti prastų pasekmių.

Gerai darote, atskirdami išsireiškimų ypatumus. Būtent tame slypi dvasios muzika. Ne atsitiktiniai visi kalbos niuansai. Kiek psichinės ugnies prabėga visais nervų kanalais ir pagražina kalbą!

Jei žmogaus fiziologija būtų papildyta Subtilaus Pasaulio studijavimu, kuris iš esmės sujungia visas būties būsenas, tai mūsų planeta iškart pereitų į naują laukiamą amžių. Ryšys tarp pasaulių visiškai apleistas, todėl sumaištis peržengė visas ribas.

Jautri širdis patars atsisakyti mėsos. Subtilaus pasaulio suvokimas ne tik įrodys gendančių produktų naudojimo kenksmingumą, bet ir parodys, kokius kaimynus pritraukia irimo procesas. Sunku nuspręsti, kas blogiau – mėsos valgymas ar nepageidaujami svečiai, kuriuos pritraukia mėsa. Net džiovinta ir rūkyta mėsa, kuri ne tokia kenksminga, vis dėlto savo kvapu pritraukia  Subtiliojo Pasaulio badaujančius, o jei dar maistas palydimas prastomis mintimis, tai aplink susiburs labai kenksminga draugija. Žinoma, bet koks irimas negerai, sugedusios daržovės taip pat neturi būti naudojamos. Būtų gerai valgant  nekalbėti, o prieš pradedant valgyti sukalbėti maldą.

Maisto žmogui reikia visai nedaug – keleto vaisių, truputį pieno ir miltinių produktų. Taip galima išvalyti ne tik organizmą, bet ir atsikratyti „nepageidaujamų kaimynų“. Argi nereikėtų gydytojams, ieškantiems būdų kaip apsaugoti žmoniją nuo vėžio ir akmenų kepenyse, atkreipti dėmesį ir į tokią primityvią profilaktiką? Yra  žinoma, kad smilkalų kvapas pritraukia atitinkamas dvasias. Kvepia ir kai kurie nuodai, bet jie tuo pačiu užmuša sąmoningumą. Tai neturi būti pamiršta.

Jei sutiksite šventeivą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite prietaringą žmogų, žinokite – jis nepažįsta savo širdies. Jei sutiksite įbaugintą, žinokite – jis nepažįsta savo širdies.  Ir vis tik tie neprašyti svečiai minės savo kalboje žodį širdis. Atėjo laikas atskirti visus „širdingus“ fokusininkus, kad jie nebegalėtų manipuliuoti žmonių širdimis. Širdies pažinimas padės suprasti, kada ją aptemdo savimyla ir žiaurumas. Širdį išgirsti galima stebint pulso dažnį. Pagal pulsą galima nustatyti, kada širdis tyli ir jos neįmanoma prakalbinti. Daug šimtmečių stengiamasi mintį perduoti per atstumą, tai  gali parodyti pakitęs pulso dažnis. Pulsas gali anksčiau sureaguoti į mintį, kurios žmogus dar sąmoningai nesuvokia. Pulso pokyčių stebėjimas dar kartą įtikins, kokios subtilios galimybės slepiasi organizme, kurį žmonės supranta tik kaip fizinį kūną. Daug tūkstančių metų vyksta sumaterialėjimas, kurio metu kūnas vis labiau tolsta nuo ugnies.

Baimė ir susierzinimas vadinami tamsos vartais. Visų pirma tamsos tarnai siunčia baimę, kad sudrumstų dvasios ramybę.  Baimę gali sunaikinti išauklėta širdis, kuri supranta susierzinimo kenksmingumą. Širdis visada pasiruošusi nugalėti tamsą ir suvaldyti chaosą. Todėl ypač liūdna, kad daugelis nenori pagalvoti apie širdies galią. Tuo jie ne tik nužemina save, bet ir kenkia artimiesiems. Kiekvienas nesuvoktas lobis pasineria į chaosą ir tuo sustiprina tamsą. Kiekvienas prakeiksmas slepia savyje siaubingą pavojų, nes užkeikimo metu gali atsirasti baimė, kuri pačią tiksliausią magiją iškreips. Todėl reikia naudoti labiau patikimas priemones nei magija. Širdis yra Šviesos ginklas, galintis įrodyti tamsos menkumą.

 Ugnies stichija –  tai labiausiai išplitusi stichija, ji pati gyvybingiausia ir kūrybingiausia. Deja, ji mažiausiai pastebima ir vertinama. Tuščios ir niekingos sąvokos užima žmonių sąmones, bet tai, kas nuostabu ir tikra nuslysta. Žmonės turguje derisi dėl pajaus ir nenori ištiesti rankos į tikrąjį turtą.
Tai, kas buvo pasakyta apie širdį, turi būti taikoma ir Ugniniame pasaulyje, tik su ypatingu taiklumu. Ugnis veržli – kaip kristalo struktūros tvirtumas. Kristalų skritulius, sferas, naudodavo aiškiaregiai. Įkaitusios anglys reikalingos sąmonės apvalymui, o įvairiaspalvė ugnis įtvirtina dvasios veržlumą. Ugnis apsireiškia visur ir visaip – nuo įprastų šviesos blyksnių matomu akimis, iki subtilių ir sudėtingų širdies liepsnų. Visi šie reiškiniai veda mus į Ugninį pasaulį.

Stebint ugninius apsireiškimus, galima pastebėti žmonių pasiskirstymą. Veržlūs ir negalintys egzistuoti be aukštų idėjų tikrai priklausys ugnies stichijai. Net klysdami jie negali nustygti vietoje. Įsižiūrėkite į juos ir pastebėsite liepsnojantį veržlumą. Žemiškame sustingime, vandens siūbavime ar oro slogume neieškokite kuriančios ugnies. Mes nenorime išskirti ar išaukštinti ugningus žmones, bet turime pripažinti, kad tai jie judina pasaulį. Žinokite, kad tokiems žmonėms nelengva tarp žmonių, priklausančių kitoms stichijoms. Teisingai pasakyta apie Ugninį Angelą apsvilusiais sparnais. Kai jis išsiveržia gelbėti pasaulio, jo fosforiniai sparnai braižosi į žemiškas uolas ir apsvyla, ir senka angelo jėgos. Taip parodomas skausmingas žemiško ir ugninio pasaulių susilietimas. Žemiškos akys nors ir labai jautrios, paprastai nepastebi subtiliojo pasaulio. Lygiai taip pat subtiliajame pasaulyje nematomos ugninės būtybės ir tik širdis gali ten nuvesti. Taip galima suprasti ugninį pasaulį. Tam tikruose žmonių siekiuose yra natūralūs ugninio pasaulio apsireiškimas. Nuo mažų dienų tokie žmonės savyje nešioja tarsi dvasinio pasaulio kibirkštį. Tos kibirkštys juos verčia atsitolinti nuo kitų stichijų žmonių, o šie nemėgsta ugningųjų. Žemiško kelio nepraeisime nesusilietę su ugnimi, todėl geriau žinoti jos prigimtį.

Reikėtų žinoti, kad ugninė įtampa gali jaustis visose kūno vietose. Žinokite, kad būtent erdvinė ugnis gali gydyti žaizdas, o kartais sukelti audinių įtampą. Taigi, reikia būti atsargiems.

Atrodo, daug pasakyta apie ugninį krikštą. Nurodyti ugnies liežuviai virš galvų, bet žmonės vis tiek nenori pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra. Jie lyg ir pripažįsta šventraščius, bet gyvenime jų nepritaiko. Ne visi gali suprasti ir ramiai stebėti nedeginančią liepsną, taip kaip jūs ją matėte. Ji buvo tikroviška, su visomis ugnies savybėmis, tik nedegino. Reikia turėti atvirą širdį, norint ramiai stebėti šią ugnį. Žmonės įvaldė grubiąją ugnies dalį, įsisavindami elektros energiją, bet nepritaikę žmogaus organizmo ugnies, jie negali prasiskverbti iki subtiliosios ugnies galimybių. Žmonijos rytas išauš tik supratus ir pritaikius šią ugnį gyvenime.

Kalbant apie nedeginančią ugnį, nereikia užmiršti ir deginančios ugnies. Kai vienuolė dejuoja „Degu, degu!“, joks gydytojas nežino kaip jai palengvinti. Kartais jis net bando panaudoti šaltą vandenį, užmiršdamas, kad degančio aliejaus vandeniu neužgesinsi.

Ugnį nuraminti galima tik ugnimi. Kitaip sakant, tik širdies energija, kuri išsiskiria prie tam tikro magnetizmo. Tokia srove gydome karščiavimus; jie gali įsižiebti įvairiuose centruose. Žinoma, didžiausias pavojus yra ties širdimi, saulės rezginyje ir gerklėje. Šie centrai, kaip sintezuoti, yra dažniausiai užspaudžiami. Kas bent kartą pajuto vidinę ugnį, supranta centrų gaisro pavojų. Jis žino, kokią kančią sukelia išsiveržusi ugnis. Tokiu atveju, žmogus paprastai dėl to būna nekaltas, nebent tik dėl susierzinimo. Centrų gaisras dažniausiai nutinka dėl išorinio poveikio arba esant padidėjusiam jautrumui – dėl kosminių priežasčių. Širdies išsekimas atidaro vartus priešams, ir tokiu būdu kurianti ugnis tampa naikinančiomis liepsnomis. Tai reikia žinoti, nes tokie protrūkiai prasideda nuo smulkmenų. Taupykime ir saugokime ugninę energiją. Didelė nuodėmė betiksliai naudoti svetimą ugninę energiją. Arhatas niekada nebus vampyru – tai gyvenimo pagrindas.

Todėl išmintingas amžino atidavimo dėsnis. Atrodo, kas bendro tarp aukos ir ugnies, bet būtent ugninė auka minima visuose šventraščiuose.

Reikia būti atsargiems. Galima pastebėti, kaip tautose kinta dorovingumas. Taip nemokšiškumas reaguoja į atmosferinius pokyčius. Pastebėkite, kad nemokšiškumas įtvirtina tamsos pagrindus. Galima įsivaizduoti kaip tylint širdžiai neišvystytas protas klimpsta į tamsą. Tautos dorovė nyksta kaip vystanti obelis. Šiuo metu didelė galimybė kilti ugninėms epidemijoms. Chaldėjai, skirstydami ligas pagal stichijas, buvo arti tiesos. Būtent stichijos ir dangaus šviesuliai turi didžiausią poveikį žmogaus organizmui.

Susimąstykime, juk kiekvienas iš mūsų turi savyje vieningą ugnį, kuri nekintama visame kosmose. Niekas nenori pripažinti, kad kosminis turtas yra mumyse. Stichijos nėra vieningos visame kosmose; pasikeitusios savybės neleidžia jų vadinti vieningomis, bet širdies ugnis savo magnetu apjungusi visus kosminius kūrinius. Reikėtų susimąstyti apie tokį panašumą ir pritaikyti savo gyvenime. Vienintelė – Ugnies Šviesa visur ir visame. Mes galime suvokti ugnies buvimą labai tolimose vietose ir tame nėra nieko antgamtiško ar paslaptingo. Netgi pradinukas girdėjo apie visą apimančią ugnį (dvasią), tik nesuvokė, kaip ją pritaikyti.

Tai, kad ugnis būna įvairi, neprieštarauja vieningai ugnies esmei. Būtent įtampos ritmas nudažo matomą ugnį nuo sidabrinės, raudonojo aukso iki rubino spalvos. Rubino spalva reta, nes ne kiekviena širdis gali atlaikyti tokią įtampą.

Tam, kad įgyti ir priimti Ugnį kaip Hierarchijos kelią, kaip užuojautos ir meilės kelią, reikia negrįžtamai ir visa širdimi joje įsitvirtinti, ir taip mažos žvaigždelės virs liepsnojančia galybe.

Būkite palaiminti suspaudime, būtent tada pratinamės skirti svarbų nuo niekingo. Gerbūvio dienomis nyksta akylumas, bet būtent ši savybė reikalinga artinantis prie ugninių sferų. Todėl naudingi suspaudimai, nes jie ne tik sustiprina akylumą ir veržlumą, bet išspaudžia iš mūsų gelmių naujas ugnis, ir tegul Taros ugnis būna ypatingai artima. Taip pamėgsime netikėtumus, nes jie naujo džiaugsmo šaltiniai. Džiaugsme įsiplieskia geriausia ugnis. Taigi, nevėkšloms suspaudimo laikas – tai nelaimė, bet žinantiems – tai įvykių šaltinis. Ugnys tolimus veiksmus daro artimais. Kažkam tai, kas pasakyta, pasirodys nereikšminga, bet tai reikš, kad širdis šalta ir užgesusi jos ugnis. Jūs jau žinote širdies karštį ir suprantate netikėtą žinią. Todėl taip svarbu eiti kartu su vadovu, aplenkiant tamsumus. Tik Dvasios Vadovų ugnis uždegs siekių troškimą. Reikia branginti kiekvieną žodį apie Dvasios Vadovus. Juk tai žvakės, kurios uždegamos šventėms. Juk tai Gyvosios Ugnies liepsnelė ir apsauga prieš ligas. Iškilmingumas –Tai raktas nuo užtvarų.

Susidarius ypatingoms ugninėms aplinkybėms, galima pastebėti pagrindinę ugnies apsireiškimo ypatybę. Supantys daiktais tampa lyg permatomais, ir tai jūs galite paliudyti. Ugnis tarytum perkūnija visas ugnines būtybes ir atveria vartus šviesą nešančiai materijai, esančiai visos esmės pagrindu. Panašiai galima pasakyti ir apie ugningos širdies magnetizmą, kuris atveria visą ugninę prigimtį. Taip galima stebėti ugnines savybes per ugninę širdį.  Tik reikia rasti tą širdį ir su visa atsakomybe bei atsargumu pritaikyti bandymams. Vykdant tokius bandymus reikia žinoti, kad švenčiausios materijos apnuoginimas yra labai pavojingas, esant grubiai aplinkai. Samadhi pavojus kyla būtent dėl tos pačios ugnies savybės. Vis tiek nesipriešinkite ugnies reiškiniams, jeigu jie neapsunkina širdies. Tokie reiškiniai, esant Armagedonui, būna labai painūs, nes ritmas tarp erdvinės ir požeminės ugnies yra pažeistas. Paprastai į tokį ritmų nesuderinamumą nekreipiamas dėmesys ir taip dar labiau sustiprina kosminę sumaištį.

Besiartinančios ugninės bangos bus labai pavojingos, jeigu jų nežinosime ir nepriimsime savo širdies ugnimi

Girdėjote apie vaikus, kurie gali permatyti kietus daiktus. Atsakymo ieškokite ugningoje karmos prigimtyje. Žinoma, tai visiškai asmeniški fiziniai fenomenai, paprastai nevedantys į ugnies pažinimo aukštumas. Hatha joga apsunkina atskirus centrus, ir galima tik pagailėti, kad tie daliniai siekiai nepriveda iki Radža Jogos ir Agni Jogos. Matome, kad fiziniai ir ugniniai pratimai gali tik pakenkti, suardydami aplinkinę pusiausvyrą. Ugnis yra aukščiausia stichija, ir tobulintis čia reikia keliant sąmoningumą. Suprasti ir pamilti Ugnį galima tik būnant aukštos sąmonės.

Kraujas, kraujas – sapalioja Vakaruose ir Rytuose. Ypatingas laikas! Gelbstinti ugnis nemokšiškai elgiantis virsta naikinančia.

Apsisiausk ugnimi ir tapk nepažeidžiamu – senovinis įsakas. Sugrubėjus sąmonei žmonės palengva užmiršo apie kokią ugnį kalbėjo išminčiai: Ugnis tapo materiali, ir atsirado maginiai ugnies ratai. Taip žmonės sumenkina savo esybę. Žinoma, gyvoji Ugnis veikia gydančiai, bet jokia derva negali lygintis su širdies ugnimi. Tegul prisimenama nors apie žemiškas ugnies savybes, bet juk atėjo laikas kreiptis į pirmapradę ugnies sąvoką, nes kitaip neperžengsime slenksčio, prie kurio jau stovi žmonija. Ji naudojo ir sujudino žemiškas jėgas suneramino aukščiausias galias. Tik ugningai nušviesta sąmonė gali sujungti pažeistą tobulėjimo tiltą.

Ar galima iš ugninės būtybės virsti į kitokios energijos būtybę? Negalima. Užtat iš kitų stichijų galima virsti į ugninę būtybę, nes ugnis yra visa apimanti. Žinoma, tokie šuoliai nelengvi.  Reikalingas didelis dvasios pakilimas, kad prikelti širdį susijungimui su aukščiausia energija. Bet Ugniniai Vartai neuždaryti – belskis ir atsivers. Taip visi Mokymai kviečia Ugniniam Krikštui.

Dar Zaratustra aprašė Ugninio imuniteto esmę. Jis nurodė, kad žmonės iš kiekvienos odos poros gali iškviesti ugninius spindulius, kurie nukenksmina kenkėjus. Žmogus, apsisupęs apsauginiu šarvu, negali užsikrėsti jokia liga. Tokią apsauginę savybę galima sustiprinti susiliejus su Hierarchija. Taip širdis tampa lyg saulė, sunaikinanti visus mikrobus.

Dvasios šventė – bendražmogiška vertybė, tai kažkieno sukauptas turtas. Niekas tegu nepažeidžia to pelnyto jausmo. Tarp neleistinų įsikišimų į Karmą dvasios šventės pažeidimas laikomas labai sunkiu. Atvirkščiai, džiaugsminga šypsena bus pats skaisčiausias ir širdingiausias pritarimo ženklas.

Reikia mokytis įveikti atrodantį prieštaravimą. Iš vienos pusės, reikia ugdyti geraširdiškumą, iš kitos, reikia suvokti griežtumą. Daugeliui tokia užduotis visiškai neįveikiama, tik širdis gali patarti, kada abi savybės neprieštaraus viena kitai. Širdis nurodys, kada reikia skubėti padėti artimui. Ji taip pat įsakys, kada sustabdyti kylančią  aršaus sugyvulėjimo beprotystę. Negalima įstatymo žodžiais išreikšti vieno ar kito veiksmo būtinybės. Nesurašyti širdies įstatymai, bet tik joje gyvena teisingumas, nes širdis yra tiltas tarp pasaulių.

Kur pasiaukojimo svarstyklės? Kur žygdarbio teisėjas? Kur pareigos matas? Mokėjimo kardas gali žybtelėti pagal širdies įsakymą. Širdžiai nėra prieštaravimų.

Tik Kultūros pripažinimu galima kurti Naująją Epochą. Kultūra – tai vienintelė šalies apsauga nuo  suirimo. Šiandien galima eiti tik šia kryptimi. Todėl nepraleiskit progos, kad primintumėte apie Kultūrą. Tegu laiko jus idėjos fanatikais, bet tegu klausosi ir pratinasi. Taip kuriami vingiai smegenyse.

Naujas mąstymas nėra viso, kas buvo anksčiau, sunaikinimas. Tai geriausias draugas viso to, kas jau atrasta. Toks mąstymas nepaneigs nesuprastos formulės tik todėl, kad dabar ji neaiški. Mūsų draugas saugiai atidės neaiškia formulę. Dažnai neaiškumas nėra užslėptas laimėjimas, tai priklauso nuo daugybės laikinų aplinkybių. Neišlieka visos kalbos; net vieno amžiaus eigoje išsireiškimų prasmė  pasikeičia ir apsunkina mąstymą. Nesigailėkime nutekančio vandens, bet nepamirškime, kad į ankstesnius pasiekimus reikia pažvelgti nauju žvilgsniu. Netgi daugelis senovinių pavadinimų gali atrodyti keisti, nes įsiterpę į svetimas tarmes ir dažnai tariami iškraipytai. Senovėje, kad įsimintų reikšmingus žodžius, juos dainuodavo; tačiau, kaip kažkas nereikalinga, buvo pamestas ritmas. Pametę rimtą žmonės pamiršo vibracijos reikšmę. Naujasis mąstymas nepamirš pagrindinių įstatymų.

Sakys – bartis negalima, tyčiotis negalima, išdavinėti negalima, apkalbėti negalima, suduoti negalima, veidmainiauti negalima, tarnauti egoizmui negalima, didžiuotis privilegijomis negalima; kas tai per gyvenimas?! Pridursime – ir šiukšlinti negalima, nes kiekvieną šiukšlę pats šiukšlintojas ir išvalys.

Savarankiška ir savanoriška evoliucija – tai pagrindinis įstatymas. Savarankiškas ir savanoriškas tobulėjimas padeda ne tik išlipti iš Karmos rato, bet augantis sąmoningumas priartina Ugninį Pasaulį. Neįmanoma priversti žmonių dvasiškai evoliucionuoti. Negalima gėriu prievartauti miegančios širdies. Galima nurodyti, galima supažindinti, bet sulaužyti sąmonę, vadinasi nukirsti būsimo medžio šaknis. Žemės gyvenimas skaičiuojamas ilgais milijonais metų, bet nei metai, nei amžiai neegzistuoja. Žmonės suskaldė būtį į sekundes ir paskendo nuliuose. Todėl tokia svarbi šiandien yra Subtilaus Pasaulio sąvoka, kuriame nėra valandų, o yra tik pasekmės.  Žmonės dažnai prieštarauja Mokymo pateikimui – kodėl nėra galutinių formulių? Bet toks reikalavimas rodo Pagrindo nesupratimą. Įsakas nurodo tikslią kryptį ir uždega Ugnis visame kelyje, visuose darbuose. Galima rasti jau subrendusius kosminius sprendimus; galima girdėti tikslias užuominas, bet surinkti šią mozaiką dvasia gali tik savo noru. Kelio patvirtinimas yra Didžiosios Architektūros Įsakas. Kaip pasakyta pasakoje privalome priglausti ausį prie žemės, kad nepraleistume nė vieno žingsnio ir šnabždesio. Galime skaityti daug, bet mažai pritaikyti gyvenime, o tuo tarpu, terminai artėja!

Kai miršta tvirtinantis, kad po mirties gyvenimas neegzistuoja, jis sulaukia savo įsakymo pasekmių –  jis įsakė sau neegzistuoti ir nebeegzistuoja. Tai tipiškas pavyzdys, kaip veikia psichinė energija. Daug tokių atsitikimų, bet niekas nekreipia dėmesio į šiuos aiškius pavyzdžius, pateikiamus visų pamatymui.

Geraširdis banditas, žiaurus dievobaimingas žmogus ir toliau gyvena Žemėje. Atrodytų, kad žmonės, kaip pasiekę Žemėje aukščiausią išsivystymą elementai, turėtų evoliucionuoti gerokai greičiau nei kitos planetos dalys. Bet vyksta keistas reiškinys – žmonės atmetė dvasios etiką ir uždarė save į dvasinį sąstingį. Atrodo, kad net klimatas juda greičiau nei žmogaus sąmonė. Daugelis išradimų jau ne kartą aplankė planetą. Daug žinojo išnykusios tautos, bet mąstymo kokybė nedaug tepakilo. Ir vis tik žmonės daug kalba apie naują rasę, apie naują žmoniją. Bet ne Golemas (pabaisa Golemas liko be dvasinės ugnies ir todėl pats sunyko. Dvasia – tai ugninis magnetas) bus naujosios rasės prototipas. Mąstymo kokybė atskirs naująją žmoniją nuo praeities amžių. Mąstymo menas turi būti atnaujintas visiškai sąmoningai, bet be trijų pasaulių supratimo neįmanoma pakelti mąstymo į kitą lygį. Kas nenori savęs tobulinti, tas negali mąstyti planetariškai. Kas pokalbį apie Ugninį pasaulį palaikys prietarais arba stabmeldyste, tas negali gerbti Išgelbėtojo. Nereikia stebėtis, kad žmonės  lėtai pratinasi prie sąžiningo mąstymo, juk daugelis gyvenimo pasikeitimų atimdavo iš jų geriausių žmonijos didvyrių pavyzdžius. Žmonės nuolat matė, kaip būtent didvyrius jų akyse tampė ir žudė. Toks mąstymas neatves į naują žmogų.

Kai Leidau jums užrašinėti pokalbius, neslėpiau, kad žmonės ištars daug piktų žodžių apie pačias geriausias sąvokas. Kas galvoja apie gėrį, neturi stebėtis, kai jį pavadins ipokritu, nekromantu, žudiku ir melagiu. Kaip apsėsti žmonės suteiks pačius netinkamiausius pavadinimus. Ten, kur negalvojama apie gėrį, ten paruošti visi pikti išsireiškimai.

Daug naudos žmonija sulauktų, jei priimtų minties materialumą. Žmonės ypač bijo smegenų pervargimo, bet tai kvaila, nes mintis negali išsekinti. Smegenų susirgimus iššaukia daugybė kitų priežasčių. Rūkymas, girtuokliavimas, lytinė beprotybė, miego praradimas, persivalgymas, susierzinimas, slegiantis nusiminimas, pavydas, išdavystė. Dar daugybė tamsos išsigalvojimų sukelia išsekimą, kurį dažnai "užrašo" protiniam darbui. Profilaktiškai mintis ne tik, kad nesekina, bet ji pagerina savijautą. Sakyti, kad mąstymas sukelia persitempimą, nuovargį, būtų tas pats, kaip atimti iš žmogaus širdies ugnį. Tiek mintis, tiek širdis yra laidininkai, kurių pagalba susisiekiama su dvasiniu pasauliu. Žmonija turėtų saugoti tokius laidininkus, be kurių galima lengvai įsivelti į chaosą. Vakaruose religija reiškia ryšį su dievu, su Aukštesniuoju Pasauliu, vadinasi kiekvieną ryšį reikia palaikyti, ir pagrinde tai turi vykti ugninių minčių pagalba. Tam reikia išsilaisvinti nuo baimės, kad mąstymas sekina. Jei mąstymo procese pajusite nuovargį, ieškokite kitų priežasčių, paprastai jos daug arčiau. Galbūt priežastis ne jumyse, galbūt, per langą įslinko apnuodytas oras arba kuras nešvarus. Dažnai mažos priežastys iššaukia sunkias pasekmes. Ypač liūdna, kai pervargimo šaltiniais įvardijamos šviesios mintys. Mintys yra sveikata, apykaita, atsinaujinimas, taip reiktų suvokti minties pagalbą.

Jūs visiškai teisūs, kad Nematomos Vyriausybės egzistavimas glumina daugelį. Bet jeigu egzistuoja nematoma tamsos vyriausybė, tai kaip gali neegzistuoti Šviesos Vyriausybė! Nejaugi žmogaus sąmonė taip aptemusi, kad lengviau priima visą tamsą, nei bando pamąstyti apie Šviesą? Žmonės, iš tikrųjų, supranta ir ne kartą girdėjo apie tamsos jėgas, kurios apsijungusios pasauliniu mastu, bet Gerovės ir Šviesos Vyriausybė ypač atrodo įtartinai. Žmonės nepratę apsijungti vardan Gerovės, jie galvoja, kad Gėris tik pretekstas susipriešinimui. Galima suprasti, kad visos planetos ligos nuo visiško susipriešinimo tarp tų, kurie galėtų susijungti vardan Gerovės. Labai liūdna, kad net žmogiškos širdies Šventykloje nėra vietos bendradarbiavimui. Todėl pamąstykime apie kiekvieną draugiškai besielgiantį, nes tai jau galimo bendradarbiavimo pradžia.

Viskas, kas yra Kosmose, yra ir žmoguje. Sunku tai suvokti, nes Kosmosas yra lyg beribis ir beformis, o žmogus turi kūną ir labai ribotas galimybes. Tai kur čia tapatumas?
Taip, Visata yra beribė, ir žmogus gali tapti beribis. Tik proto ribotumas neleidžia tokiu tapti. Juk nuo pat vaikystės mums sakoma: to negali būti, tai nesąmonė, neišsigalvok. Mokykla pasitelkusi šiuolaikinę fiziką, chemiją ir kitus mokslus, visomis išgalėmis stengiasi mus apriboti – ir tai daroma remiantis mokslu.

Aukštieji mokslai dar labiau mus apriboja, ir galiausiai mes tampame pilnai pritaikyti visuomenės gyvenimui ir pakankamai apriboti žmonės. Jei toks ribotas žmogus pabandys žvilgtelėti už ribos, tai visuomenė jį, žinoma, pastatys į vietą, tik jau jis nebebus toks patikimas ir bus stebimas. Žinoma, tokių žingeidžių žmonių vis daugėja, kol galiausiai senųjų taisyklių apibrėžtos ribos subyra, nusitrina. Taip mūsų Žemė iš plokščios vieną dieną tapo apvali; taip Žemės rutulys nustojo būti Visatos centru ir „ėmė suktis“ aplink Saulę; ir lėktuvai, būdami sunkesniais už orą, ėmė skraidyti; ir, atrodo, jau greit žmogus nustos save kildinti iš beždžionės.

Matome, kad mikrokosmas skiriasi nuo makrokosmo tik savo ribotumu. Galime į šį reiškinį pasižiūrėti ir iš kitos pusės. Saulė yra mūsų Visatos centras, apie kurį skrieja planetos. Saulė žmogaus gyvenime atlieka pagrindinį vaidmenį. Tai dvasia, gyvybė, kitaip sakant, „aš esu tas, kas esu“ – tai savęs suvokimas.

Pirmoji žinoma planeta, besisukanti apie Saulę yra Merkurijus. Jis neturi atmosferos ir apie savo ašį sukasi labai lėtai (Žemės atžvilgiu). Tai bendravimą ir loginį mąstymą (mažąjį protą) atitinkanti planeta. Taip ir mūsų gyvenime, norint tapti žmogumi, reikia pradėti bendrauti ir mąstyti, o tai, kad Merkurijus neturi atmosferos reiškia, kad šioje srityje mes esame labai pažeidžiami ir nepastovūs. Tamsioji planetos pusė rodo, kad žmogus turi tamsių minčių ir jos labai vangiai pasirodo saulės šviesoje nes tai įtakoja lėtas Merkurijaus sukimasis apie savo ašį.

Kita planeta yra Venera. Ji turi labai tankią atmosferą, pastovią aukštą temperatūrą, sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi nei visos kitos Saulės sistemos planetos (išskyrus Uraną). Jos sukimosi greitis bei kryptis priklauso nuo mūsų Žemės. Venera – tai Meilės ir turto atstovė Žemėje. Kadangi ji yra truputį mažesnė už Žemę, tai ir jos suteikiamas turtas yra truputį mažesnis negu mūsų žemiški norai (saikingas turtas) ir Meilė saikinga, bet karšta ir neturinti nieko bendra su aistra (aistra – tai Marso išmonė). Kadangi venera apie savo ašį sukasi priešinga kryptimi, tai ir į meilę bei turtus ji verčia mus pažiūrėti neįprastai, iš kitos pusės. Tanki ir karšta atmosfera garantuoja mums pastovų saikingumą ir laimingą gyvenimą. Artumas su Žemės orbita reiškia, kad šios Veneros suteikiamos galimybės mums nesunkiai pasiekiamos, tik reikalingas saikingumas (nes venera yra truputį mažesnė už Žemę). Priešingu atveju jos poveikis bus labai skausmingas: venerinės ligos, šeimyninės laimės praradimas, įšaldyti indėliai.

Merkurijus ir Venera sukasi arčiau Saulės negu Žemė (vidinėje Žemės orbitos dalyje), todėl šios planetos atstovauja mūsų vidinį, asmeninį pasaulį.

Kita planeta yra Marsas. Jis sukasi išorinėje Žemės planetos orbitos dalyje, yra gerokai mažesnis už Žemę. Marsas – tai karingoji, aktyvioji žmogaus esybės dalis. Tai jis verčia mus judėti, nenustygti vietoje. Marsas turi retą ir šaltą atmosferą. Jo poveikis žmogui yra šaltas ir nenusakomas. Tai sunkiai suvaldomos emocijos, o neišauklėtas žmogus bus veikiamas šaltakraujiško žiaurumo. Silpna atmosfera rodo, kad žmogus, veikiamas Marso karingumo, niekada nesijaus saugus, ir jokie ginklai ar karinė galia nesuteiks jam vidinės ramybės. Šios planetos poveikis labiausiai pavojingas grubiems ir neišprususiems žmonėms. Jei Venera moko saikingumo ir meilės, tai Marsas verčia meilę užkariauti, o turtą užgrobti. Kultūringas žmogus Marso pagalba gali daug pasiekti – tai judesio, veiklos planeta.

Kita planeta už Marso turėtų būti Fajetonas. Pagal legendą jis susprogo ir liko tik asteroidų ruožas tarp Marso ir Jupiterio. Mūsų sąmonėje tai lyg spraga tarp mūsų asmeninio gyvenimo, asmeninių tikslų ir visuomeninio gyvenimo, politikos ir valdžios. Valdžią, politiką, visuomeninę veiklą atstovauja Jupiteris. Kadangi Fajetono nėra, o tik asteroidai, tai mūsų visuomenininkai, vadovai, politikai visuomenine veikla pridengia asmeninius ketinimus, siekdami asmeninės naudos. Tai labai sunkiai įveikiamas slenkstis, beveik niekas šio išbandymo neišlaiko. tai visai suprantama, nes nėra planetos, kuri turėtų „tvarkyti“ šiuos reikalus.

Kita planeta Jupiteris. Tai pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Ji sukasi apie savo ašį taip greitai, kad net atrodo supliuškusi. Tai savarankiška planeta, nes ji išspinduliuoja energijos daugiau nei gauna iš Saulės. Žmonėms, išlaikiusiems visus valdžios sunkumus ir išlikusiems švariais, Jupiteris suteikia didelę valdžią, pripažinimą ir turtus. Kadangi planeta yra didelė, tai ir atpildas yra didelis; greitis didelis, tai ir gyvenimas tampa intensyvus, bet tai pasiekiama tik po Fajetono asteroidų žiedo išbandymų.

Saturnas - tai didelė su nuostabaus grožio žiedais. Šios planetos vibracija veikia mūsų stuburą,  valią. Tai paskutinė Saulės sistemos planeta matoma plika akimi. Vadinasi, tai paskutinė planeta matomai ir suprantamai veikianti mus. Valios pagalba mes galime įveikti visas negalias ir sunkumus, kurie atsiranda neteisingai supratus išvardintų planetų poveikį į mūsų gyvenimą. Saturno orbita apibrėžia visų matomų Saulės sistemos planetų orbitas – mes valios pagalba galime pasiekti viską, kas įmanoma šiuolaikiniam žmogui.

Liko nepaminėtas Mėnulis. Jo poveikis mūsų gyvenime yra truputį kitoks. Mėnulis sukasi ne apie Saulę, o apie Žemę ir tik kartu su Žeme apie saulę. Jis visuomet į Žemę atsisukęs viena puse ir jis fiziškai, matomai deformuoja žemę (potvyniai, atoslūgiai). Anot legendos Žemė gyvybę gavo iš Mėnulio. Mėnulis „mirė“, kai perdavė Žemei gyvybę ir gyvius. Tai, ką mes matome, tėra Mėnulio – buvusios gyvenamos planetos– branduolys, o visa jo gyvoji dalis gyvenimą tęsia Žemėje. Nuo Mėnulio ritmo priklauso moterų ir vyrų vaisingumo periodas. Mėnulio orbita apsaugo Žemę nuo atviro Kosmoso poveikio. Jis kaip tėvas saugo Žemę nuo išorinių poveikių.

Matome, kaip tampriai makrokosmas susijęs su mikrokosmu. Nėra Fajetono planetos ir jau problemos su politikais, netektume Veneros, ir vietoje meilės liktų tik seksas, turtas būtų neužsitarnaujamas, o užgrobiamas. Netektume Marso, taptume miegančiais, apatiškais tinginiais. Nebūtų Jupiterio – neturėtume valstybingumo, visuomeninė veikla būtų nesuprantama.

Mikro ir makro visada šalia. Galimas priešingas variantas. Sugriaudami valstybingumą, iškreipdami visuomeniškumo sąvokas, mes, žemiečiai, tiesiogiai kenkiame Jupiteriui, keičiame Jupiterio fizines ir dvasines savybes. Marso energiją panaudodami karui, plėšimui, prievartai, moterų niekinimui, kenkiame Marso planetai – Marse kyla audros ir kiti kataklizmai. Nerasdami dvasinės harmonijos, užsitraukiame neigiamą Saulės dėmių ir magnetinių audrų neigiamą poveikį, kuris tikrai pakoreguoja žmogaus sąmonę ir net Žemės planetos plutą. Visa tai suvokus, tikrai nebesinori gyventi mažą ir kvailą asmeninį gyvenimą. Juk kiekvienas ir kiekvieno asmeninis sprendimas ir žingsnis atsispindi Kosmose ir visuomet būna atsakomasis žingsnis.

Apie muzikos gebėjimą paveikti sąmonę žinojo dar mūsų protėviai. Šamanai savo hipnotizuojančiom melodijom galėdavo įvesti į transo būseną visą pulką žmonių.
Kaip muzika veikia smegenis?
Moksliškai įrodyta, kad tokie garso instrumentai, kaip žmogaus balsas, fleita, būgnai ir kiti mušamieji keičia žmogaus smegenų būklę, veikia jų neurologinį aktyvumą.

Abu žmogaus smegenų pusrutuliai atsako už skirtingas funkcijas. Kairysis – už sąmonę, verbalinį, loginį, racionaliųjų ir analitinį turinį. Dešinysis (daugumai žmonių jis ne dominantinis) užpildytas abstraktaus, sintetinio, vizualinio ir intuityvaus turinio. Kai žmogus įeina į hipnotinį transą, tai reiškia, kad aktyviau stimuliuojamas būtent dešinysis smegenų pusrutulis.

Lengviausias būdas sukelti transą ar euforiją – muzikos garsai, kurie stimuliuoja ląstelių aktyvumą visame žmogaus organizme. Ryšys tarp nedominuojančio pusrutulio ir erdvės bei intuicijos aspektų žmogaus sąmonėje labai glaudus, todėl muzika gali įvesti žmogų į taip vadinamą transo būseną be jokių papildomų preparatų ar dirgiklių. 

Klausantis atitinkamos muzikos į paviršių gali išlįsti ilgai slėptos emocijos (pavyzdžiui, kai kurie muzikiniai motyvai gali pravirkdyti ar sukelti netikėtą linksmumo priepuolį, net pačiam žmogui sąmoningai nesuvokiant, kodėl jis taip sureagavo į muzikos garsus), provokuoti viduje archetipinius konfliktus ir dramas. Kaip tik tokioje būsenoje suvokimas tampa aktyvesnis, tikslesnis. Kitaip tariant, padidėja žmogaus jautrumas, jis pradeda reaguoti į tai, į ką anksčiau apskritai nekreipė dėmesio. 

Tokios muzikos sukeltos emocijų audros nežaloja sąmonės ar psichikos, atvirkščiai, jos netgi naudingos. Meno žmonės pripažįsta, kad tokia savotiška transo būsena tik padeda pažadinti viduje snaudžiantį talentą, mokslininkams tokios akimirkos gali sutapti su didžiausiais atradimais ar genialių idėjų gimimu. Tai leidžia pažvelgti į pasaulį nestandartiškai, realizuoti tuos savo gebėjimus, kurių nepavykdavo iššaukti ši pasąmonės gelmių būnant įprastos nuotaikos. Taigi muzikos galios šiuo atveju reiškiasi kaip galingi pagalbininkai.
Taip lemia muzika...

Kokiomis priemonėmis muzika gali paveikti žmogaus nuotaiką, mintis ir jausmus?

Akustika. Iš pradžių prisiminkime muzikos teorijos žinias. Garso vibracija sklinda bangomis. Tarp šio bangavimo piko taškų yra tam tikras atstumas – ciklas. Standartinis dažnio vienetas – ciklų kiekis per sekundę, Hercas (Hz). Kuo didesnis dažnis, tuo aukštesnis garsas. Skirtingi dažniai gali sukelti rezonansą tam tikrose kūno dalyse. Taigi kaitaliojant muzikos dažnius galima sukelti žmogui skirtingus pojūčius. Pavyzdžiui, diapazonas nuo 14 iki 42 Hz susijęs su žmogaus būdravimo periodu, nuo 8 iki 13 – ramina, atpalaiduoja. Be abejo, tai – tik pikinės sąmonės būsenos, bet sumaniai ir profesionaliai panaudotos jos gali tapti savotiškomis virvelėmis, leidžiančiomis valdyti visą minią.

Tempas ir ritmas. Pasak mokslininkų, mozaika žmogaus smegenis veikia fiziologiškai. Ypač daug įtakos smegenų veiklai turi muzikos ritmas. Kaip pavyzdį čia galima pateikti ir keletą populiarių muzikos stilių, kurie skirtingai veikia žmogaus sąmonę. Deep house, su jos ramiu 120 bpm tempu, veikia atpalaiduojamai. Dažniausiai su ja siejamos asociacijos – kaljanas, kokteilis, meilė, jauki patalpa, pokalbis su draugais. Trance stilius, su kiek greitesniu tempu,135-140 bpm, gerina nuotaiką, sukuria pozityvią atmosferą. Su šia muzika asocijuojasi grynas oras, vasara, paplūdimys, linksmi žmonės. Stilius drum-n-bass – dar kiek greitesnis, 140 bpm, sukuria nuolatinio judesio, veiksmo iliuziją.

Muzikinė sintaksė. Mokslininkai Dr Hans Jenny ir Dr. Guy Manners įrodė, kad muzika turi savo kalbą. Ne tik klasikinė, bet ir šiuolaikinė. Vietoje sakinių čia – muzikinės kompozicijos, vietoje raidžių – garsai. Muzikos garsai veikia ne tik žmogaus klausos receptorius. Ji girdima ne tik ausimis – vibracijos juntamos visu kūnu. O priklausomai nuo ritmo, tempo, kompozicijos pobūdžio, dažnių ir naudojamų instrumentų, kinta ir žmogaus būsena. Tačiau vis dėlto stipriausiai muzika veikia nervų sistemą. 

Moksliškai įrodyta, kad muzika gali padėti įveikti depresiją, baimę, streso pasekmes, širdies skausmus, hipertoniją. Kur slypi gydymo muzika paslaptis? Muzikos garsai labiausiai paveikia psichoemocinę žmogaus būseną. O žmonių polinkis į tokias ligas, kaip hipertonija, stenokardija, skrandžio opa ir kt., aiškinamas ne fizine negalia ar paveldimumu, o charakterio savybėmis, jo požiūriu į pasaulį ir aplinkinius. Muzika savaip veikia jų nuotaiką, dvasinę būseną. Todėl klausantis tam tikrų kūrinių tikslingai galima be jokių šalutinių reiškinių gydyti arba užkirsti kelią prasidedančioms ligoms.

Borodino, Šopeno, Bethoveno muzika padeda susigaudyti savo jausmuose, geriau save pažinti. Čaikovskio simfonijos išlaisvina sielą nuo kančios, nemalonių prisiminimų. Bramsas, lėti Bacho kūriniai ir Listo preliudijos padeda įveikti drovumą, nedrąsumą. Šostokovičiaus kūrinių garsai padės kontroliuoti savo neigiamas emocijas (pyktį, sudirgimą). Mocarto, Bizė, Štrauso, Kalmano, Leharo kūriniai formuoja optimistinė pasaulėjautą. Šopeno fortepijoniniai kūriniai padeda pozityviau ir džiugiau nusiteikti supančio pasaulio atžvilgiu. 

Esama ir tokios muzikos, kuri sveikatą veikia neigiamai. Tai visai nesusiję su išliekamąja muzikos verte ar jos stiliumi. Svarbiausia – muzikinių frazių pobūdis. Didžiausią neigiamą poveikį turi tie kūriniai, kuriuose sutrikdoma muzikos harmonija, ritmas nelygus, trūkčiojantis, dažni disonansiniai sąskambiai. Tokia muzika gali sutrikdyti širdies darbą, kvėpavimą. Kenksminga laikoma ir pernelyg garsi muzika. Pavyzdžiui, grojimas būgnais, kai viršijama 100 decibelų riba, gali sukelti alpulį.

Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią dabartinėms pasaulinėms religijoms. Belieka apgailestauti, kad istoriškai susiklosčiusios aplinkybės padėjo užmiršti šią tradiciją, ir daugelis mūsų amžininkų labai miglotai žino apie zoroastrizmą arba mazdajaninę religiją, pavadintą dievybės Mazda Achura vardu. 

„Tik visai neseniai iraniškieji tyrinėjimai leido pažvelgti į tikrąją Avestos tekstų paskirtį, – paprastiems žmonėms žinomą kaip „Zend-Avesta“, kuri zoroastrizmui turi tokią pat reikšmę kaip brahmanizmui „Vedos“. Tyrinėjimo būdu gautos žinios išaiškino, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi ir vystėsi judaizmas, išsivystė ir negarbinanti stabo monoteistinė religijos forma, turinti aukštus moralinius įstatymus ir daug bendrų sąlyčio taškų su pačiu judaizmu, kuri buvo sukurta vienos arijų rasės šakos. Šio fakto tikroviškumą patvirtina ne vien zoroastriški rašuose. Tai patvirtina ir daugybė graikų ir romėnų autorių kūrinių.“ Šimtai žmonių, studijuojančių religijas, gali perskaityti aukščiau parašytas eilutes. Tai parašęs Oksfordo profesorius norėtų visus skaitytojus priversti patikėti tuo, kad „negarbinantis stabų monoteistinis“ zoroastrizmas susiformavo „tuo pačiu metu kaip ir judaizmas“, o tai turėtų reikšti, jei mes išvis suvokiame žodžių prasmę, kad tuo pačiu istoriniu periodu vystėsi pirmoji, ankstyvoji religinė sistema ir paskutinioji – ar begalima surasti daugiau klaidinantį ir klaidingą tvirtinimą? Zaratuštros religija patvirtinta daugelio žinomų graikų ir romėnų autorių, bet jų kūriniuose beprasmiška ieškoti judaizmo arba „išrinktosios tautos“ paminėjimo, nes „iki savo sugrįžimo iš babiloniškosios nelaisvės“ apie juos buvo taip mažai žinoma.

Aristotelis teigia, kad Zoroastras gyveno 6000 metų prieš Platoną (IV a. prieš krikščioniškąją epochą).

Hermipas Aleksandrietis, kuris tvirtino skaitęs zoroastriečių knygos originalą, apie didį reformatorių kalba kaip apie Agonakso mokinį (Agon-Akha, arba Dievas Agonas), gyvenusį 5000 metų iki Trojos kritimo, jo pareiškimai patvirtina Aristotelio teiginį, nes Troja krito 1194 metais iki mūsų eros pradžios.

Žinoma, kad pats istorijos tėvas Herodoto, rašęs 450 metų iki krikščioniškosios epochos pradžios, kalbėjo apie persus, kad „jie nekuria stabų, nestato šventyklų ir altorių; kad jie net smerkia už kvailumą tuos, kurie taip daro“. Šio pareiškimo prasmė slypi tame, kad persai netiki dievais, panašiais į žmones, kaip daro helenai (graikai), jie visą dangaus skliautą sutapatina su Aukščiausia Esybe.

Sabėjai (sabeizmas-astrolatrija – gr. astrolatreia – žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; buvo paplitusi sen. valstybėse Asirijoje, Babilonijoje) garbino Vakchu, šlovino Saulę, Mėnulį, penkias planetas ir šviesos pasaulį SAVAOFA. Gyvavo septyniaspindulio dievo kultas – iš čia septyntainė sistema.

Suvedus turimus faktus galima daryti išvadą:
1) kad žodis „Zoroastras“ buvo giminės vardas;
2) kad buvo keletas pranašų tokiu vardu. Kaip rodo istorija, žyniams iškraipius ankstesnį švarų tikėjimą, Darijus Gistaspa sunaikino magus ir įvedė švarią Zoroastro arba Achuramazdos religiją.

Pačius didžiausius įrodymus apie zoroastrizmą galima surasti pačioje „Zend-Avestoje“. Nors tai ir ne patys seniausi zoroastriški raštai.

Parsai – religinė zoroastriečių bendruomenė, gyvuojanti Vakarų Indijoje ir Pakistane. Išeivių iš Irano palikuonys, Indijoje apsigyveno VII-X a. (pagrinde Gudžaratoje), kai Iraną užkariavo arabai. Garbina ugnį, mirusiųjų kūnus atiduoda grifams, kad neišniekintų šventų parsams stichijų – ugnies, vandens, oro ir žemės.

Senovės armėnų manuskriptuose, arba taip vadinamuose Mesropo manuskriptuose ( iki 312 m. armėnai buvo parsai), kalbama apie pašvęstuosius arba magus: „Tas, kuris nori suprasti (šventosios) Ugnies paslaptis ir susijungti su ja, iš pradžių turi savo sielą ir kūną sujungti su Žeme, savo motina; su Žmonija, savo seserim, ir su Mokslu, savo dukterimi“. Nėra prasmės aiškinti simbolinę teksto prasmę. Visi žino tai, kaip Zaratustra žiūrėjo į Žemę, kaip jis mokė apie gėrį viskam; o Žinojimas, arba Mokslas, niekada netaps artimu arba tolimu žmogaus palikuonimi, niekada žmogaus smegenys nekurs švariai ir be egoistinių kėslų, kol jis nepažins gamtos ir žmogaus paslapčių, kurios pagimdė Mokslą arba Žinojimą.

Nekreipdami dėmesio į nemokšų neigimus dar kartą kartojame, kad siekiant teisingai suprasti užslaptintą „Avestos“ ir jos poskyrių prasmę reikia studijuoti kabalistines knygas, kurias sudaro: rabino Simono ben Johajo „Zogar“ (Švytėjimo Knyga); „Sefer Jecira“ (arba Kūrinijos Knygą), kurią, kaip manoma, parašė patriarchas Abraomas, bet iš tikrųjų ją parašė chaldėjų žynys; ir „Sefirotų paaiškinimai“. Visa „Avesta“ apjungta Babilono etika ir filosofija, – vadinasi, jos reikia ieškoti chaldėjų kabalistiniame mokyme. Nes penktasis pasiuntinys Zaratuštra (5400 m. iki Kr.g.) platino Zoroastro doktrinas nuo Baktirijos iki Midijos, o vėliau, pavadinta magizmu (magava arba „galingoji“) ji kuriam laikui tapo visos Centrinės Azijos visuotina religija. Šiandien ši religija vadinama „monoteistine“ tuo pagrindu, kad suvulgarintas magizmas tapo vėlyvųjų izraeliečių monoteizmu.

Pripažinkime pagaliau, kad mūsų grubus ir materialus požiūris visas pasiekusias mus didžiąsias religines idėjas sumenkino ir suvulgarino. Mes progresuojame ir tobuliname fizinę ir intelektualią jėgą ir išmintį, kasdien vis labiau apleisdami ir prarasdami dvasingumą. Bet tik studijuodami senovės relikvijas; sulygindami ir sugretindami jas, atsisakę net menkiausios sektantizmo apraiškos ir išankstinių asmeninių įsitikinimų bei visų tautų religinių idealų, mes galiausiai pajėgsime suvokti, kad visa turi vieną vienintelį šaltinį.

Dievybė arba Dievas – tai Ugnis. Rozenkreiceriai gerai suprato tai ir perėmė mokymą iš magų, Zaratuštros palikuonių. Egzistavo keletas Zaratuštrų ( tai giminės vardas), ką įrodo jis pats, sakydamas: „Aš tas, kuris gyvenu ir mirštu“; bet parsų Zoroastras atsirado 5400 m. iki Kristaus gimimo, o Persepolį (Švytintį Miestą), pagal slaptųjų raštų tradicijas, 5000 m. iki m.e. įkūrė Džianas Jinas, Oaneso žynys arba Dagona (см. письмо Иллариона в «Теософисте», том II, июль 1881 г.). Jo senovinis pavadinimas buvo Ista-char, vieta, pašvęsta Istai, arba Aštarui, arba Estei – galiausiai tapusia Vesta, kurios garbei romėnai degino negęstančią ugnį. Vesta simbolizavo Dieviškąją ugnį arba Šventąją Dvasią. Char asirietiškuose monumentuose simbolizavo Saulę, o Istaras, arba Ista-char, Saulės vestą ir Saulės sostą, kurio pavadinimą graikai išvertė kaip peres-polis. O Zaratuštra yra indiško ir žydiško pavadinimo mišinys.

Mokiniams buvo sakoma, kad keturi zoroastietiški amžiai atitinka keturias žmonių rases: aukso – mongolų; sidabro – baltąją arba kaukazietišką, varinis – raudonodžių indėnų, ir geležies – juodaodžių.

Kaip chaldėjų magai, taip ir kiti Zoroastro pasekėjai tikėjo, kad ne tik dieviškoji siela (dvasia) susijusi su dangaus skliautu, bet ir „jutiminė-kūniškoji siela“. Jei tai pervesti į teosofinę frazeologiją, tai atitinka atma ir budhi – dvasios nešėją. Neoplatonikai ir net Origenas astralinį kūną vadina „tuo, kuris turi tokį pat švytėjimą kaip žvaigždės“.

Zoroastrizmas yra religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje ir eilėje Artimųjų beiVidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“.

Pagrindiniai zoroastrizmo principai:

 * dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą;

 * tikėjimas galutine gėrio pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę.

Pagrindinį vaidmenį zoroastrizmo ritualuose atlieka ugnis.

Šiandien „Avesta“ patiems persams yra knyga po septyniais užraktais ir tokia išliks.

„Aš, kuris gyvena ir miršta“ – šis užrašas „juosia“ gigantiškos statūlos juosmenį, kuri nuo neatmenamų laikų stovėjo apvalioje Bokharos šventykloje, iškaltoje uoloje; ji skirta nematomai dievybei Mitrai. Tai, kad Zoroastras periodiškai atnaujindavo savo gyvenimą, buvo senovinis įtikėjimas, tačiau negalime pasakyti, ar buvo taip pat, kaip ir pas lamaistus, kurie skelbia Buddos persikūnijimą.

Žodis „kabala“ kilęs iš senovinio žydiško žodžio, reiškiančio „gauti žinias“, ir, iš esmės, jis turėtų būti naudojamas kalbant apie senovės sistemas, perduodamas žodžiu ir labai artimas sanskritiškajam „smitri“ ir „šruti“ bei chaldėjiškam „zendui“ (zend reiškia „komentaras, arba paaiškinimas“; taip pat tai reiškia „vertimas iš ezoterinio teksto į ekzoterinį“, t.y. šydas, naudojamas paslėpti tikrąją teksto prasmę, parašytą šventa senzare kalba – apie tai orientalistai net nenutuokia. Tą kalbą dar galima užtikti išlikusiuose keliuose neiššifruotuose užrašuose; kalba vis dar yra studijuojama ir ją tarpusavio bendravime naudoja rytų adeptai, priklausomai nuo vietovės vadindami ją senzaru arba brahma arba deva-bhašja).

Persų parsai turi vieną knygą, kuri daug senesnė, nei dabartiniai zoroastriečių raštai – tai „Džavidan Hirad“, arba Amžinoji Išmintis, arba praktinės magijos filosofija su natūraliais paaiškinimais. Žinoma, kad „Džavidan Hirad“ parašė Bagdado valdovas Naširvana. Knyga buvo iškasta paprašius filosofui Zoubanui, kuris prieš tai gavo leidimą iš Maijmuno el-Rašido, Garuno el-Rašido sūnaus. Zoubanas vienam iš tuometinių mokslininkų patikėjo perskaityti ir išversti tik nedidelę šios knygos dalį. Tas fragmentas ir yra pasiekęs mus kūrinys „Džavidan Hirad“. Iš pradžių jis buvo išverstas į arabų kalbą ir papildytas kitų senovės filosofų įvairiausiais pamokymais. Norint suvokti tos knygos turinį, reikėtų storiausios knygos tik tam, kad būtų įmanoma trumpai jį pakomentuoti. Visų pirma, užslaptinta originalaus teksto prasmė visiškai buvo paneigta vėlesnių vertėjų. Ir netgi išorinė, paviršutiniška reikšmė, suteikiama tiems žodžiams, papildyta moraliniais ir filosofiniais pamokymais. Visame veikale nėra nei vieno sakinio, apie kurį būtų galima pasakyti, kad jis ne toks svarbus kaip kiti. Vien tos knygos pakaktų parodyti senovės išminčių žinojimą ir sugebėjimą, kurie šiandien yra taip žeminami ir menkinami. Jeigu tie, į kuriuos mes išmokyti žiūrėti kaip į primityvus ir pusiau barbarus, galėjo parašyti tokius teologinius, moralinius ir politinius veikalus, kurie vargu ar gali būti prilyginti dabartinio taip vadinamo „progreso ir civilizacijos“ amžiaus rašeivų darbams, mes turime patikėti, kad mums verta eiti tų pusiau barbarų pėdomis ir palikti išgirtąją civilizaciją, kuri apgavo savo pačios pasekėjus.

Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai priskiriama Avestos (žinojimo) knygose išdėstyta pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – gėrio ir blogio – dvasios. Gėrio dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio dvasia Arimanas – blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl pasaulyje gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu žmonės gyvens gausindami gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą gyvenimą.

Parsai yra chaldėjiškos išminties paveldėtojai, nes jie yra tiesioginiai, nors ir patys vėliausi, ariškos magijos palikuonys. Žodis „chaldėjiškas“ siejamas ne su gimusiais ir augusiais Chaldėjuje, o su senovės astrologiniu ir okultiniu , t.y. „chaldėjišku“ mokslu. Ta prasme zoroastriečiai yra tikrieji chaldėjiškos išminties paveldėtojai – „šviesos, kuri spindi tamsoje“ – nors „šiandieninė tamsa ir nesupranta to švytėjimo“, o patys parsai nieko apie tai nežino.

Integralinė vaško terapija

Žmogaus organizmas sveikas, kai organizmo kanalais laisvai teka gyvybinė energija. Energija įsisavinama per biologiškai aktyvius taškus, susietus su organizmo kanalais. Sutrikus aktyvių taškų funkcionavimui, energija organo nepasiekia ir tada jis suserga.

Senovėje buvo žinoma apie priešuždegimines, žaizdas užgydančias ir minkštinančias bičių vaško savybes. Skaudant gerklei, Hipokratas rekomenduodavo dėti ant kaklo sluoksnį vaško. Avicena (iranietis pagal kilmę) vašką naudojo kaip mažinančią kosulį ir atsikosėjimą lengvinančią priemonę arba kaip pieno gamybos stimuliatorių maitinančioms moterims.

Gyvenant dideliam mieste mūsų organizmas pastoviai patiria stresą ir nuovargį, kuris turi tendenciją kauptis. Šalia to, kad suserga atskiri organai, kenčia ir žmogaus psichika. Tačiau dažniausiai į tai mes nekreipiame dėmesio.

Vaško terapija orientuota į tradicinius kūno gydymo metodus. Tai viena iš rezultatyviausių procedūrų, o be to ir visiškai neskausminga.

Išmintingieji kinai išrado akupunktūrą, kai į biologiškai aktyvius taškus duriamos adatos. Bičių vaškas turi itin platų savo galimybių diapazoną.

Viskas gana paprasta – vaškas turi milžinišką potencialą, nes yra biologiškai aktyvi gamtinė medžiaga. Iš žmogaus kūno ar sergančio organo vaškas ištraukia neigiamą energiją, o mainais atiduota savo - teigiamą. To esmę sudaro biologinė matrica, pagal kurią „gaminamas“ vaškas.

Šiandieninė vaško terapija – tai šiuolaikinė viso organizmo gydymo ir atstatymo technika, kurios metu naudojami akupunktūriniai taškai, tačiau vietoj adatų yra liejamas specialios konfigūracijos vaškas. Ši procedūra valo energetinius kanalus ir meridianus, esančius žmogaus organizme. Energetinė vaško įtaka kartu su refleksoterapijos elementais daro stebuklus!

Kaip veikia vaškas?
Energetinis vaško poveikis žmogaus organizmui yra ypač galingas.
1. Vaškas atidaro energetinius centrus. Teisingu režimu paleidžia jais tekėti energiją.
2. Atstato energijos Či tekėjimą kanalais ir meridianais, subalansuoja In ir Jan energijas.
3. Valo žmogaus biolauką nuo negatyvios energijos ir energetinių toksinų.
4. Atstato ir padidina biolauko teigiamą energiją.
5. Atkuria sveiko organizmo darbo matricą.
6. Paleidžia energijos srautą kanalais ir meridianais.

Vaškas stimuliuoja energetinius kūno centrus, teigiamai veikia visą organizmą bendrai. Vaškas padidina imunitetą, pagerina kraujo apytaką, nuima paburkimą, galvos skausmą. Stimuliuoja kepenų, kasos, blužnies, žarnyno, urogenitalinės sistemos darbą, atstato medžiagų apykaitą ir jaunina organizmą. Rekomenduojama po ligų, esant jėgų trūkumui, suvytusiai odai patempti. 

Vaško terapija – tai viena iš efektyviausių priemonių išlikti jaunam, sveikam ir energingam.

Laukiame visų, pageidaujančių išbandyti šią nuostabią procedūrą, kuri gydo kūną, atpalaiduoja protą, atstato teisingą energijos tekėjimą, stiprina dvasią ir asmeninę jėgą.