Ugnies stichija –  tai labiausiai išplitusi stichija, ji pati gyvybingiausia ir kūrybingiausia. Deja, ji mažiausiai pastebima ir vertinama. Tuščios ir niekingos sąvokos užima žmonių sąmones, bet tai, kas nuostabu ir tikra nuslysta. Žmonės turguje derisi dėl pajaus ir nenori ištiesti rankos į tikrąjį turtą.
Tai, kas buvo pasakyta apie širdį, turi būti taikoma ir Ugniniame pasaulyje, tik su ypatingu taiklumu. Ugnis veržli – kaip kristalo struktūros tvirtumas. Kristalų skritulius, sferas, naudodavo aiškiaregiai. Įkaitusios anglys reikalingos sąmonės apvalymui, o įvairiaspalvė ugnis įtvirtina dvasios veržlumą. Ugnis apsireiškia visur ir visaip – nuo įprastų šviesos blyksnių matomu akimis, iki subtilių ir sudėtingų širdies liepsnų. Visi šie reiškiniai veda mus į Ugninį pasaulį.

Stebint ugninius apsireiškimus, galima pastebėti žmonių pasiskirstymą. Veržlūs ir negalintys egzistuoti be aukštų idėjų tikrai priklausys ugnies stichijai. Net klysdami jie negali nustygti vietoje. Įsižiūrėkite į juos ir pastebėsite liepsnojantį veržlumą. Žemiškame sustingime, vandens siūbavime ar oro slogume neieškokite kuriančios ugnies. Mes nenorime išskirti ar išaukštinti ugningus žmones, bet turime pripažinti, kad tai jie judina pasaulį. Žinokite, kad tokiems žmonėms nelengva tarp žmonių, priklausančių kitoms stichijoms. Teisingai pasakyta apie Ugninį Angelą apsvilusiais sparnais. Kai jis išsiveržia gelbėti pasaulio, jo fosforiniai sparnai braižosi į žemiškas uolas ir apsvyla, ir senka angelo jėgos. Taip parodomas skausmingas žemiško ir ugninio pasaulių susilietimas. Žemiškos akys nors ir labai jautrios, paprastai nepastebi subtiliojo pasaulio. Lygiai taip pat subtiliajame pasaulyje nematomos ugninės būtybės ir tik širdis gali ten nuvesti. Taip galima suprasti ugninį pasaulį. Tam tikruose žmonių siekiuose yra natūralūs ugninio pasaulio apsireiškimas. Nuo mažų dienų tokie žmonės savyje nešioja tarsi dvasinio pasaulio kibirkštį. Tos kibirkštys juos verčia atsitolinti nuo kitų stichijų žmonių, o šie nemėgsta ugningųjų. Žemiško kelio nepraeisime nesusilietę su ugnimi, todėl geriau žinoti jos prigimtį.

Reikėtų žinoti, kad ugninė įtampa gali jaustis visose kūno vietose. Žinokite, kad būtent erdvinė ugnis gali gydyti žaizdas, o kartais sukelti audinių įtampą. Taigi, reikia būti atsargiems.

Atrodo, daug pasakyta apie ugninį krikštą. Nurodyti ugnies liežuviai virš galvų, bet žmonės vis tiek nenori pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra. Jie lyg ir pripažįsta šventraščius, bet gyvenime jų nepritaiko. Ne visi gali suprasti ir ramiai stebėti nedeginančią liepsną, taip kaip jūs ją matėte. Ji buvo tikroviška, su visomis ugnies savybėmis, tik nedegino. Reikia turėti atvirą širdį, norint ramiai stebėti šią ugnį. Žmonės įvaldė grubiąją ugnies dalį, įsisavindami elektros energiją, bet nepritaikę žmogaus organizmo ugnies, jie negali prasiskverbti iki subtiliosios ugnies galimybių. Žmonijos rytas išauš tik supratus ir pritaikius šią ugnį gyvenime.

Kalbant apie nedeginančią ugnį, nereikia užmiršti ir deginančios ugnies. Kai vienuolė dejuoja „Degu, degu!“, joks gydytojas nežino kaip jai palengvinti. Kartais jis net bando panaudoti šaltą vandenį, užmiršdamas, kad degančio aliejaus vandeniu neužgesinsi.

Ugnį nuraminti galima tik ugnimi. Kitaip sakant, tik širdies energija, kuri išsiskiria prie tam tikro magnetizmo. Tokia srove gydome karščiavimus; jie gali įsižiebti įvairiuose centruose. Žinoma, didžiausias pavojus yra ties širdimi, saulės rezginyje ir gerklėje. Šie centrai, kaip sintezuoti, yra dažniausiai užspaudžiami. Kas bent kartą pajuto vidinę ugnį, supranta centrų gaisro pavojų. Jis žino, kokią kančią sukelia išsiveržusi ugnis. Tokiu atveju, žmogus paprastai dėl to būna nekaltas, nebent tik dėl susierzinimo. Centrų gaisras dažniausiai nutinka dėl išorinio poveikio arba esant padidėjusiam jautrumui – dėl kosminių priežasčių. Širdies išsekimas atidaro vartus priešams, ir tokiu būdu kurianti ugnis tampa naikinančiomis liepsnomis. Tai reikia žinoti, nes tokie protrūkiai prasideda nuo smulkmenų. Taupykime ir saugokime ugninę energiją. Didelė nuodėmė betiksliai naudoti svetimą ugninę energiją. Arhatas niekada nebus vampyru – tai gyvenimo pagrindas.

Todėl išmintingas amžino atidavimo dėsnis. Atrodo, kas bendro tarp aukos ir ugnies, bet būtent ugninė auka minima visuose šventraščiuose.

Reikia būti atsargiems. Galima pastebėti, kaip tautose kinta dorovingumas. Taip nemokšiškumas reaguoja į atmosferinius pokyčius. Pastebėkite, kad nemokšiškumas įtvirtina tamsos pagrindus. Galima įsivaizduoti kaip tylint širdžiai neišvystytas protas klimpsta į tamsą. Tautos dorovė nyksta kaip vystanti obelis. Šiuo metu didelė galimybė kilti ugninėms epidemijoms. Chaldėjai, skirstydami ligas pagal stichijas, buvo arti tiesos. Būtent stichijos ir dangaus šviesuliai turi didžiausią poveikį žmogaus organizmui.

Susimąstykime, juk kiekvienas iš mūsų turi savyje vieningą ugnį, kuri nekintama visame kosmose. Niekas nenori pripažinti, kad kosminis turtas yra mumyse. Stichijos nėra vieningos visame kosmose; pasikeitusios savybės neleidžia jų vadinti vieningomis, bet širdies ugnis savo magnetu apjungusi visus kosminius kūrinius. Reikėtų susimąstyti apie tokį panašumą ir pritaikyti savo gyvenime. Vienintelė – Ugnies Šviesa visur ir visame. Mes galime suvokti ugnies buvimą labai tolimose vietose ir tame nėra nieko antgamtiško ar paslaptingo. Netgi pradinukas girdėjo apie visą apimančią ugnį (dvasią), tik nesuvokė, kaip ją pritaikyti.

Tai, kad ugnis būna įvairi, neprieštarauja vieningai ugnies esmei. Būtent įtampos ritmas nudažo matomą ugnį nuo sidabrinės, raudonojo aukso iki rubino spalvos. Rubino spalva reta, nes ne kiekviena širdis gali atlaikyti tokią įtampą.

Tam, kad įgyti ir priimti Ugnį kaip Hierarchijos kelią, kaip užuojautos ir meilės kelią, reikia negrįžtamai ir visa širdimi joje įsitvirtinti, ir taip mažos žvaigždelės virs liepsnojančia galybe.

Būkite palaiminti suspaudime, būtent tada pratinamės skirti svarbų nuo niekingo. Gerbūvio dienomis nyksta akylumas, bet būtent ši savybė reikalinga artinantis prie ugninių sferų. Todėl naudingi suspaudimai, nes jie ne tik sustiprina akylumą ir veržlumą, bet išspaudžia iš mūsų gelmių naujas ugnis, ir tegul Taros ugnis būna ypatingai artima. Taip pamėgsime netikėtumus, nes jie naujo džiaugsmo šaltiniai. Džiaugsme įsiplieskia geriausia ugnis. Taigi, nevėkšloms suspaudimo laikas – tai nelaimė, bet žinantiems – tai įvykių šaltinis. Ugnys tolimus veiksmus daro artimais. Kažkam tai, kas pasakyta, pasirodys nereikšminga, bet tai reikš, kad širdis šalta ir užgesusi jos ugnis. Jūs jau žinote širdies karštį ir suprantate netikėtą žinią. Todėl taip svarbu eiti kartu su vadovu, aplenkiant tamsumus. Tik Dvasios Vadovų ugnis uždegs siekių troškimą. Reikia branginti kiekvieną žodį apie Dvasios Vadovus. Juk tai žvakės, kurios uždegamos šventėms. Juk tai Gyvosios Ugnies liepsnelė ir apsauga prieš ligas. Iškilmingumas –Tai raktas nuo užtvarų.

Susidarius ypatingoms ugninėms aplinkybėms, galima pastebėti pagrindinę ugnies apsireiškimo ypatybę. Supantys daiktais tampa lyg permatomais, ir tai jūs galite paliudyti. Ugnis tarytum perkūnija visas ugnines būtybes ir atveria vartus šviesą nešančiai materijai, esančiai visos esmės pagrindu. Panašiai galima pasakyti ir apie ugningos širdies magnetizmą, kuris atveria visą ugninę prigimtį. Taip galima stebėti ugnines savybes per ugninę širdį.  Tik reikia rasti tą širdį ir su visa atsakomybe bei atsargumu pritaikyti bandymams. Vykdant tokius bandymus reikia žinoti, kad švenčiausios materijos apnuoginimas yra labai pavojingas, esant grubiai aplinkai. Samadhi pavojus kyla būtent dėl tos pačios ugnies savybės. Vis tiek nesipriešinkite ugnies reiškiniams, jeigu jie neapsunkina širdies. Tokie reiškiniai, esant Armagedonui, būna labai painūs, nes ritmas tarp erdvinės ir požeminės ugnies yra pažeistas. Paprastai į tokį ritmų nesuderinamumą nekreipiamas dėmesys ir taip dar labiau sustiprina kosminę sumaištį.

Besiartinančios ugninės bangos bus labai pavojingos, jeigu jų nežinosime ir nepriimsime savo širdies ugnimi

Girdėjote apie vaikus, kurie gali permatyti kietus daiktus. Atsakymo ieškokite ugningoje karmos prigimtyje. Žinoma, tai visiškai asmeniški fiziniai fenomenai, paprastai nevedantys į ugnies pažinimo aukštumas. Hatha joga apsunkina atskirus centrus, ir galima tik pagailėti, kad tie daliniai siekiai nepriveda iki Radža Jogos ir Agni Jogos. Matome, kad fiziniai ir ugniniai pratimai gali tik pakenkti, suardydami aplinkinę pusiausvyrą. Ugnis yra aukščiausia stichija, ir tobulintis čia reikia keliant sąmoningumą. Suprasti ir pamilti Ugnį galima tik būnant aukštos sąmonės.

Kraujas, kraujas – sapalioja Vakaruose ir Rytuose. Ypatingas laikas! Gelbstinti ugnis nemokšiškai elgiantis virsta naikinančia.

Apsisiausk ugnimi ir tapk nepažeidžiamu – senovinis įsakas. Sugrubėjus sąmonei žmonės palengva užmiršo apie kokią ugnį kalbėjo išminčiai: Ugnis tapo materiali, ir atsirado maginiai ugnies ratai. Taip žmonės sumenkina savo esybę. Žinoma, gyvoji Ugnis veikia gydančiai, bet jokia derva negali lygintis su širdies ugnimi. Tegul prisimenama nors apie žemiškas ugnies savybes, bet juk atėjo laikas kreiptis į pirmapradę ugnies sąvoką, nes kitaip neperžengsime slenksčio, prie kurio jau stovi žmonija. Ji naudojo ir sujudino žemiškas jėgas suneramino aukščiausias galias. Tik ugningai nušviesta sąmonė gali sujungti pažeistą tobulėjimo tiltą.

Ar galima iš ugninės būtybės virsti į kitokios energijos būtybę? Negalima. Užtat iš kitų stichijų galima virsti į ugninę būtybę, nes ugnis yra visa apimanti. Žinoma, tokie šuoliai nelengvi.  Reikalingas didelis dvasios pakilimas, kad prikelti širdį susijungimui su aukščiausia energija. Bet Ugniniai Vartai neuždaryti – belskis ir atsivers. Taip visi Mokymai kviečia Ugniniam Krikštui.

Dar Zaratustra aprašė Ugninio imuniteto esmę. Jis nurodė, kad žmonės iš kiekvienos odos poros gali iškviesti ugninius spindulius, kurie nukenksmina kenkėjus. Žmogus, apsisupęs apsauginiu šarvu, negali užsikrėsti jokia liga. Tokią apsauginę savybę galima sustiprinti susiliejus su Hierarchija. Taip širdis tampa lyg saulė, sunaikinanti visus mikrobus.

Dvasios šventė – bendražmogiška vertybė, tai kažkieno sukauptas turtas. Niekas tegu nepažeidžia to pelnyto jausmo. Tarp neleistinų įsikišimų į Karmą dvasios šventės pažeidimas laikomas labai sunkiu. Atvirkščiai, džiaugsminga šypsena bus pats skaisčiausias ir širdingiausias pritarimo ženklas.

Reikia mokytis įveikti atrodantį prieštaravimą. Iš vienos pusės, reikia ugdyti geraširdiškumą, iš kitos, reikia suvokti griežtumą. Daugeliui tokia užduotis visiškai neįveikiama, tik širdis gali patarti, kada abi savybės neprieštaraus viena kitai. Širdis nurodys, kada reikia skubėti padėti artimui. Ji taip pat įsakys, kada sustabdyti kylančią  aršaus sugyvulėjimo beprotystę. Negalima įstatymo žodžiais išreikšti vieno ar kito veiksmo būtinybės. Nesurašyti širdies įstatymai, bet tik joje gyvena teisingumas, nes širdis yra tiltas tarp pasaulių.

Kur pasiaukojimo svarstyklės? Kur žygdarbio teisėjas? Kur pareigos matas? Mokėjimo kardas gali žybtelėti pagal širdies įsakymą. Širdžiai nėra prieštaravimų.

Tik Kultūros pripažinimu galima kurti Naująją Epochą. Kultūra – tai vienintelė šalies apsauga nuo  suirimo. Šiandien galima eiti tik šia kryptimi. Todėl nepraleiskit progos, kad primintumėte apie Kultūrą. Tegu laiko jus idėjos fanatikais, bet tegu klausosi ir pratinasi. Taip kuriami vingiai smegenyse.

Naujas mąstymas nėra viso, kas buvo anksčiau, sunaikinimas. Tai geriausias draugas viso to, kas jau atrasta. Toks mąstymas nepaneigs nesuprastos formulės tik todėl, kad dabar ji neaiški. Mūsų draugas saugiai atidės neaiškia formulę. Dažnai neaiškumas nėra užslėptas laimėjimas, tai priklauso nuo daugybės laikinų aplinkybių. Neišlieka visos kalbos; net vieno amžiaus eigoje išsireiškimų prasmė  pasikeičia ir apsunkina mąstymą. Nesigailėkime nutekančio vandens, bet nepamirškime, kad į ankstesnius pasiekimus reikia pažvelgti nauju žvilgsniu. Netgi daugelis senovinių pavadinimų gali atrodyti keisti, nes įsiterpę į svetimas tarmes ir dažnai tariami iškraipytai. Senovėje, kad įsimintų reikšmingus žodžius, juos dainuodavo; tačiau, kaip kažkas nereikalinga, buvo pamestas ritmas. Pametę rimtą žmonės pamiršo vibracijos reikšmę. Naujasis mąstymas nepamirš pagrindinių įstatymų.

Sakys – bartis negalima, tyčiotis negalima, išdavinėti negalima, apkalbėti negalima, suduoti negalima, veidmainiauti negalima, tarnauti egoizmui negalima, didžiuotis privilegijomis negalima; kas tai per gyvenimas?! Pridursime – ir šiukšlinti negalima, nes kiekvieną šiukšlę pats šiukšlintojas ir išvalys.

Savarankiška ir savanoriška evoliucija – tai pagrindinis įstatymas. Savarankiškas ir savanoriškas tobulėjimas padeda ne tik išlipti iš Karmos rato, bet augantis sąmoningumas priartina Ugninį Pasaulį. Neįmanoma priversti žmonių dvasiškai evoliucionuoti. Negalima gėriu prievartauti miegančios širdies. Galima nurodyti, galima supažindinti, bet sulaužyti sąmonę, vadinasi nukirsti būsimo medžio šaknis. Žemės gyvenimas skaičiuojamas ilgais milijonais metų, bet nei metai, nei amžiai neegzistuoja. Žmonės suskaldė būtį į sekundes ir paskendo nuliuose. Todėl tokia svarbi šiandien yra Subtilaus Pasaulio sąvoka, kuriame nėra valandų, o yra tik pasekmės.  Žmonės dažnai prieštarauja Mokymo pateikimui – kodėl nėra galutinių formulių? Bet toks reikalavimas rodo Pagrindo nesupratimą. Įsakas nurodo tikslią kryptį ir uždega Ugnis visame kelyje, visuose darbuose. Galima rasti jau subrendusius kosminius sprendimus; galima girdėti tikslias užuominas, bet surinkti šią mozaiką dvasia gali tik savo noru. Kelio patvirtinimas yra Didžiosios Architektūros Įsakas. Kaip pasakyta pasakoje privalome priglausti ausį prie žemės, kad nepraleistume nė vieno žingsnio ir šnabždesio. Galime skaityti daug, bet mažai pritaikyti gyvenime, o tuo tarpu, terminai artėja!

Kai miršta tvirtinantis, kad po mirties gyvenimas neegzistuoja, jis sulaukia savo įsakymo pasekmių –  jis įsakė sau neegzistuoti ir nebeegzistuoja. Tai tipiškas pavyzdys, kaip veikia psichinė energija. Daug tokių atsitikimų, bet niekas nekreipia dėmesio į šiuos aiškius pavyzdžius, pateikiamus visų pamatymui.

Geraširdis banditas, žiaurus dievobaimingas žmogus ir toliau gyvena Žemėje. Atrodytų, kad žmonės, kaip pasiekę Žemėje aukščiausią išsivystymą elementai, turėtų evoliucionuoti gerokai greičiau nei kitos planetos dalys. Bet vyksta keistas reiškinys – žmonės atmetė dvasios etiką ir uždarė save į dvasinį sąstingį. Atrodo, kad net klimatas juda greičiau nei žmogaus sąmonė. Daugelis išradimų jau ne kartą aplankė planetą. Daug žinojo išnykusios tautos, bet mąstymo kokybė nedaug tepakilo. Ir vis tik žmonės daug kalba apie naują rasę, apie naują žmoniją. Bet ne Golemas (pabaisa Golemas liko be dvasinės ugnies ir todėl pats sunyko. Dvasia – tai ugninis magnetas) bus naujosios rasės prototipas. Mąstymo kokybė atskirs naująją žmoniją nuo praeities amžių. Mąstymo menas turi būti atnaujintas visiškai sąmoningai, bet be trijų pasaulių supratimo neįmanoma pakelti mąstymo į kitą lygį. Kas nenori savęs tobulinti, tas negali mąstyti planetariškai. Kas pokalbį apie Ugninį pasaulį palaikys prietarais arba stabmeldyste, tas negali gerbti Išgelbėtojo. Nereikia stebėtis, kad žmonės  lėtai pratinasi prie sąžiningo mąstymo, juk daugelis gyvenimo pasikeitimų atimdavo iš jų geriausių žmonijos didvyrių pavyzdžius. Žmonės nuolat matė, kaip būtent didvyrius jų akyse tampė ir žudė. Toks mąstymas neatves į naują žmogų.

Kai Leidau jums užrašinėti pokalbius, neslėpiau, kad žmonės ištars daug piktų žodžių apie pačias geriausias sąvokas. Kas galvoja apie gėrį, neturi stebėtis, kai jį pavadins ipokritu, nekromantu, žudiku ir melagiu. Kaip apsėsti žmonės suteiks pačius netinkamiausius pavadinimus. Ten, kur negalvojama apie gėrį, ten paruošti visi pikti išsireiškimai.

Daug naudos žmonija sulauktų, jei priimtų minties materialumą. Žmonės ypač bijo smegenų pervargimo, bet tai kvaila, nes mintis negali išsekinti. Smegenų susirgimus iššaukia daugybė kitų priežasčių. Rūkymas, girtuokliavimas, lytinė beprotybė, miego praradimas, persivalgymas, susierzinimas, slegiantis nusiminimas, pavydas, išdavystė. Dar daugybė tamsos išsigalvojimų sukelia išsekimą, kurį dažnai "užrašo" protiniam darbui. Profilaktiškai mintis ne tik, kad nesekina, bet ji pagerina savijautą. Sakyti, kad mąstymas sukelia persitempimą, nuovargį, būtų tas pats, kaip atimti iš žmogaus širdies ugnį. Tiek mintis, tiek širdis yra laidininkai, kurių pagalba susisiekiama su dvasiniu pasauliu. Žmonija turėtų saugoti tokius laidininkus, be kurių galima lengvai įsivelti į chaosą. Vakaruose religija reiškia ryšį su dievu, su Aukštesniuoju Pasauliu, vadinasi kiekvieną ryšį reikia palaikyti, ir pagrinde tai turi vykti ugninių minčių pagalba. Tam reikia išsilaisvinti nuo baimės, kad mąstymas sekina. Jei mąstymo procese pajusite nuovargį, ieškokite kitų priežasčių, paprastai jos daug arčiau. Galbūt priežastis ne jumyse, galbūt, per langą įslinko apnuodytas oras arba kuras nešvarus. Dažnai mažos priežastys iššaukia sunkias pasekmes. Ypač liūdna, kai pervargimo šaltiniais įvardijamos šviesios mintys. Mintys yra sveikata, apykaita, atsinaujinimas, taip reiktų suvokti minties pagalbą.

Jūs visiškai teisūs, kad Nematomos Vyriausybės egzistavimas glumina daugelį. Bet jeigu egzistuoja nematoma tamsos vyriausybė, tai kaip gali neegzistuoti Šviesos Vyriausybė! Nejaugi žmogaus sąmonė taip aptemusi, kad lengviau priima visą tamsą, nei bando pamąstyti apie Šviesą? Žmonės, iš tikrųjų, supranta ir ne kartą girdėjo apie tamsos jėgas, kurios apsijungusios pasauliniu mastu, bet Gerovės ir Šviesos Vyriausybė ypač atrodo įtartinai. Žmonės nepratę apsijungti vardan Gerovės, jie galvoja, kad Gėris tik pretekstas susipriešinimui. Galima suprasti, kad visos planetos ligos nuo visiško susipriešinimo tarp tų, kurie galėtų susijungti vardan Gerovės. Labai liūdna, kad net žmogiškos širdies Šventykloje nėra vietos bendradarbiavimui. Todėl pamąstykime apie kiekvieną draugiškai besielgiantį, nes tai jau galimo bendradarbiavimo pradžia.

Viskas, kas yra Kosmose, yra ir žmoguje. Sunku tai suvokti, nes Kosmosas yra lyg beribis ir beformis, o žmogus turi kūną ir labai ribotas galimybes. Tai kur čia tapatumas?
Taip, Visata yra beribė, ir žmogus gali tapti beribis. Tik proto ribotumas neleidžia tokiu tapti. Juk nuo pat vaikystės mums sakoma: to negali būti, tai nesąmonė, neišsigalvok. Mokykla pasitelkusi šiuolaikinę fiziką, chemiją ir kitus mokslus, visomis išgalėmis stengiasi mus apriboti – ir tai daroma remiantis mokslu.

Aukštieji mokslai dar labiau mus apriboja, ir galiausiai mes tampame pilnai pritaikyti visuomenės gyvenimui ir pakankamai apriboti žmonės. Jei toks ribotas žmogus pabandys žvilgtelėti už ribos, tai visuomenė jį, žinoma, pastatys į vietą, tik jau jis nebebus toks patikimas ir bus stebimas. Žinoma, tokių žingeidžių žmonių vis daugėja, kol galiausiai senųjų taisyklių apibrėžtos ribos subyra, nusitrina. Taip mūsų Žemė iš plokščios vieną dieną tapo apvali; taip Žemės rutulys nustojo būti Visatos centru ir „ėmė suktis“ aplink Saulę; ir lėktuvai, būdami sunkesniais už orą, ėmė skraidyti; ir, atrodo, jau greit žmogus nustos save kildinti iš beždžionės.

Matome, kad mikrokosmas skiriasi nuo makrokosmo tik savo ribotumu. Galime į šį reiškinį pasižiūrėti ir iš kitos pusės. Saulė yra mūsų Visatos centras, apie kurį skrieja planetos. Saulė žmogaus gyvenime atlieka pagrindinį vaidmenį. Tai dvasia, gyvybė, kitaip sakant, „aš esu tas, kas esu“ – tai savęs suvokimas.

Pirmoji žinoma planeta, besisukanti apie Saulę yra Merkurijus. Jis neturi atmosferos ir apie savo ašį sukasi labai lėtai (Žemės atžvilgiu). Tai bendravimą ir loginį mąstymą (mažąjį protą) atitinkanti planeta. Taip ir mūsų gyvenime, norint tapti žmogumi, reikia pradėti bendrauti ir mąstyti, o tai, kad Merkurijus neturi atmosferos reiškia, kad šioje srityje mes esame labai pažeidžiami ir nepastovūs. Tamsioji planetos pusė rodo, kad žmogus turi tamsių minčių ir jos labai vangiai pasirodo saulės šviesoje nes tai įtakoja lėtas Merkurijaus sukimasis apie savo ašį.

Kita planeta yra Venera. Ji turi labai tankią atmosferą, pastovią aukštą temperatūrą, sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi nei visos kitos Saulės sistemos planetos (išskyrus Uraną). Jos sukimosi greitis bei kryptis priklauso nuo mūsų Žemės. Venera – tai Meilės ir turto atstovė Žemėje. Kadangi ji yra truputį mažesnė už Žemę, tai ir jos suteikiamas turtas yra truputį mažesnis negu mūsų žemiški norai (saikingas turtas) ir Meilė saikinga, bet karšta ir neturinti nieko bendra su aistra (aistra – tai Marso išmonė). Kadangi venera apie savo ašį sukasi priešinga kryptimi, tai ir į meilę bei turtus ji verčia mus pažiūrėti neįprastai, iš kitos pusės. Tanki ir karšta atmosfera garantuoja mums pastovų saikingumą ir laimingą gyvenimą. Artumas su Žemės orbita reiškia, kad šios Veneros suteikiamos galimybės mums nesunkiai pasiekiamos, tik reikalingas saikingumas (nes venera yra truputį mažesnė už Žemę). Priešingu atveju jos poveikis bus labai skausmingas: venerinės ligos, šeimyninės laimės praradimas, įšaldyti indėliai.

Merkurijus ir Venera sukasi arčiau Saulės negu Žemė (vidinėje Žemės orbitos dalyje), todėl šios planetos atstovauja mūsų vidinį, asmeninį pasaulį.

Kita planeta yra Marsas. Jis sukasi išorinėje Žemės planetos orbitos dalyje, yra gerokai mažesnis už Žemę. Marsas – tai karingoji, aktyvioji žmogaus esybės dalis. Tai jis verčia mus judėti, nenustygti vietoje. Marsas turi retą ir šaltą atmosferą. Jo poveikis žmogui yra šaltas ir nenusakomas. Tai sunkiai suvaldomos emocijos, o neišauklėtas žmogus bus veikiamas šaltakraujiško žiaurumo. Silpna atmosfera rodo, kad žmogus, veikiamas Marso karingumo, niekada nesijaus saugus, ir jokie ginklai ar karinė galia nesuteiks jam vidinės ramybės. Šios planetos poveikis labiausiai pavojingas grubiems ir neišprususiems žmonėms. Jei Venera moko saikingumo ir meilės, tai Marsas verčia meilę užkariauti, o turtą užgrobti. Kultūringas žmogus Marso pagalba gali daug pasiekti – tai judesio, veiklos planeta.

Kita planeta už Marso turėtų būti Fajetonas. Pagal legendą jis susprogo ir liko tik asteroidų ruožas tarp Marso ir Jupiterio. Mūsų sąmonėje tai lyg spraga tarp mūsų asmeninio gyvenimo, asmeninių tikslų ir visuomeninio gyvenimo, politikos ir valdžios. Valdžią, politiką, visuomeninę veiklą atstovauja Jupiteris. Kadangi Fajetono nėra, o tik asteroidai, tai mūsų visuomenininkai, vadovai, politikai visuomenine veikla pridengia asmeninius ketinimus, siekdami asmeninės naudos. Tai labai sunkiai įveikiamas slenkstis, beveik niekas šio išbandymo neišlaiko. tai visai suprantama, nes nėra planetos, kuri turėtų „tvarkyti“ šiuos reikalus.

Kita planeta Jupiteris. Tai pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Ji sukasi apie savo ašį taip greitai, kad net atrodo supliuškusi. Tai savarankiška planeta, nes ji išspinduliuoja energijos daugiau nei gauna iš Saulės. Žmonėms, išlaikiusiems visus valdžios sunkumus ir išlikusiems švariais, Jupiteris suteikia didelę valdžią, pripažinimą ir turtus. Kadangi planeta yra didelė, tai ir atpildas yra didelis; greitis didelis, tai ir gyvenimas tampa intensyvus, bet tai pasiekiama tik po Fajetono asteroidų žiedo išbandymų.

Saturnas - tai didelė su nuostabaus grožio žiedais. Šios planetos vibracija veikia mūsų stuburą,  valią. Tai paskutinė Saulės sistemos planeta matoma plika akimi. Vadinasi, tai paskutinė planeta matomai ir suprantamai veikianti mus. Valios pagalba mes galime įveikti visas negalias ir sunkumus, kurie atsiranda neteisingai supratus išvardintų planetų poveikį į mūsų gyvenimą. Saturno orbita apibrėžia visų matomų Saulės sistemos planetų orbitas – mes valios pagalba galime pasiekti viską, kas įmanoma šiuolaikiniam žmogui.

Liko nepaminėtas Mėnulis. Jo poveikis mūsų gyvenime yra truputį kitoks. Mėnulis sukasi ne apie Saulę, o apie Žemę ir tik kartu su Žeme apie saulę. Jis visuomet į Žemę atsisukęs viena puse ir jis fiziškai, matomai deformuoja žemę (potvyniai, atoslūgiai). Anot legendos Žemė gyvybę gavo iš Mėnulio. Mėnulis „mirė“, kai perdavė Žemei gyvybę ir gyvius. Tai, ką mes matome, tėra Mėnulio – buvusios gyvenamos planetos– branduolys, o visa jo gyvoji dalis gyvenimą tęsia Žemėje. Nuo Mėnulio ritmo priklauso moterų ir vyrų vaisingumo periodas. Mėnulio orbita apsaugo Žemę nuo atviro Kosmoso poveikio. Jis kaip tėvas saugo Žemę nuo išorinių poveikių.

Matome, kaip tampriai makrokosmas susijęs su mikrokosmu. Nėra Fajetono planetos ir jau problemos su politikais, netektume Veneros, ir vietoje meilės liktų tik seksas, turtas būtų neužsitarnaujamas, o užgrobiamas. Netektume Marso, taptume miegančiais, apatiškais tinginiais. Nebūtų Jupiterio – neturėtume valstybingumo, visuomeninė veikla būtų nesuprantama.

Mikro ir makro visada šalia. Galimas priešingas variantas. Sugriaudami valstybingumą, iškreipdami visuomeniškumo sąvokas, mes, žemiečiai, tiesiogiai kenkiame Jupiteriui, keičiame Jupiterio fizines ir dvasines savybes. Marso energiją panaudodami karui, plėšimui, prievartai, moterų niekinimui, kenkiame Marso planetai – Marse kyla audros ir kiti kataklizmai. Nerasdami dvasinės harmonijos, užsitraukiame neigiamą Saulės dėmių ir magnetinių audrų neigiamą poveikį, kuris tikrai pakoreguoja žmogaus sąmonę ir net Žemės planetos plutą. Visa tai suvokus, tikrai nebesinori gyventi mažą ir kvailą asmeninį gyvenimą. Juk kiekvienas ir kiekvieno asmeninis sprendimas ir žingsnis atsispindi Kosmose ir visuomet būna atsakomasis žingsnis.

Apie muzikos gebėjimą paveikti sąmonę žinojo dar mūsų protėviai. Šamanai savo hipnotizuojančiom melodijom galėdavo įvesti į transo būseną visą pulką žmonių.
Kaip muzika veikia smegenis?
Moksliškai įrodyta, kad tokie garso instrumentai, kaip žmogaus balsas, fleita, būgnai ir kiti mušamieji keičia žmogaus smegenų būklę, veikia jų neurologinį aktyvumą.

Abu žmogaus smegenų pusrutuliai atsako už skirtingas funkcijas. Kairysis – už sąmonę, verbalinį, loginį, racionaliųjų ir analitinį turinį. Dešinysis (daugumai žmonių jis ne dominantinis) užpildytas abstraktaus, sintetinio, vizualinio ir intuityvaus turinio. Kai žmogus įeina į hipnotinį transą, tai reiškia, kad aktyviau stimuliuojamas būtent dešinysis smegenų pusrutulis.

Lengviausias būdas sukelti transą ar euforiją – muzikos garsai, kurie stimuliuoja ląstelių aktyvumą visame žmogaus organizme. Ryšys tarp nedominuojančio pusrutulio ir erdvės bei intuicijos aspektų žmogaus sąmonėje labai glaudus, todėl muzika gali įvesti žmogų į taip vadinamą transo būseną be jokių papildomų preparatų ar dirgiklių. 

Klausantis atitinkamos muzikos į paviršių gali išlįsti ilgai slėptos emocijos (pavyzdžiui, kai kurie muzikiniai motyvai gali pravirkdyti ar sukelti netikėtą linksmumo priepuolį, net pačiam žmogui sąmoningai nesuvokiant, kodėl jis taip sureagavo į muzikos garsus), provokuoti viduje archetipinius konfliktus ir dramas. Kaip tik tokioje būsenoje suvokimas tampa aktyvesnis, tikslesnis. Kitaip tariant, padidėja žmogaus jautrumas, jis pradeda reaguoti į tai, į ką anksčiau apskritai nekreipė dėmesio. 

Tokios muzikos sukeltos emocijų audros nežaloja sąmonės ar psichikos, atvirkščiai, jos netgi naudingos. Meno žmonės pripažįsta, kad tokia savotiška transo būsena tik padeda pažadinti viduje snaudžiantį talentą, mokslininkams tokios akimirkos gali sutapti su didžiausiais atradimais ar genialių idėjų gimimu. Tai leidžia pažvelgti į pasaulį nestandartiškai, realizuoti tuos savo gebėjimus, kurių nepavykdavo iššaukti ši pasąmonės gelmių būnant įprastos nuotaikos. Taigi muzikos galios šiuo atveju reiškiasi kaip galingi pagalbininkai.
Taip lemia muzika...

Kokiomis priemonėmis muzika gali paveikti žmogaus nuotaiką, mintis ir jausmus?

Akustika. Iš pradžių prisiminkime muzikos teorijos žinias. Garso vibracija sklinda bangomis. Tarp šio bangavimo piko taškų yra tam tikras atstumas – ciklas. Standartinis dažnio vienetas – ciklų kiekis per sekundę, Hercas (Hz). Kuo didesnis dažnis, tuo aukštesnis garsas. Skirtingi dažniai gali sukelti rezonansą tam tikrose kūno dalyse. Taigi kaitaliojant muzikos dažnius galima sukelti žmogui skirtingus pojūčius. Pavyzdžiui, diapazonas nuo 14 iki 42 Hz susijęs su žmogaus būdravimo periodu, nuo 8 iki 13 – ramina, atpalaiduoja. Be abejo, tai – tik pikinės sąmonės būsenos, bet sumaniai ir profesionaliai panaudotos jos gali tapti savotiškomis virvelėmis, leidžiančiomis valdyti visą minią.

Tempas ir ritmas. Pasak mokslininkų, mozaika žmogaus smegenis veikia fiziologiškai. Ypač daug įtakos smegenų veiklai turi muzikos ritmas. Kaip pavyzdį čia galima pateikti ir keletą populiarių muzikos stilių, kurie skirtingai veikia žmogaus sąmonę. Deep house, su jos ramiu 120 bpm tempu, veikia atpalaiduojamai. Dažniausiai su ja siejamos asociacijos – kaljanas, kokteilis, meilė, jauki patalpa, pokalbis su draugais. Trance stilius, su kiek greitesniu tempu,135-140 bpm, gerina nuotaiką, sukuria pozityvią atmosferą. Su šia muzika asocijuojasi grynas oras, vasara, paplūdimys, linksmi žmonės. Stilius drum-n-bass – dar kiek greitesnis, 140 bpm, sukuria nuolatinio judesio, veiksmo iliuziją.

Muzikinė sintaksė. Mokslininkai Dr Hans Jenny ir Dr. Guy Manners įrodė, kad muzika turi savo kalbą. Ne tik klasikinė, bet ir šiuolaikinė. Vietoje sakinių čia – muzikinės kompozicijos, vietoje raidžių – garsai. Muzikos garsai veikia ne tik žmogaus klausos receptorius. Ji girdima ne tik ausimis – vibracijos juntamos visu kūnu. O priklausomai nuo ritmo, tempo, kompozicijos pobūdžio, dažnių ir naudojamų instrumentų, kinta ir žmogaus būsena. Tačiau vis dėlto stipriausiai muzika veikia nervų sistemą. 

Moksliškai įrodyta, kad muzika gali padėti įveikti depresiją, baimę, streso pasekmes, širdies skausmus, hipertoniją. Kur slypi gydymo muzika paslaptis? Muzikos garsai labiausiai paveikia psichoemocinę žmogaus būseną. O žmonių polinkis į tokias ligas, kaip hipertonija, stenokardija, skrandžio opa ir kt., aiškinamas ne fizine negalia ar paveldimumu, o charakterio savybėmis, jo požiūriu į pasaulį ir aplinkinius. Muzika savaip veikia jų nuotaiką, dvasinę būseną. Todėl klausantis tam tikrų kūrinių tikslingai galima be jokių šalutinių reiškinių gydyti arba užkirsti kelią prasidedančioms ligoms.

Borodino, Šopeno, Bethoveno muzika padeda susigaudyti savo jausmuose, geriau save pažinti. Čaikovskio simfonijos išlaisvina sielą nuo kančios, nemalonių prisiminimų. Bramsas, lėti Bacho kūriniai ir Listo preliudijos padeda įveikti drovumą, nedrąsumą. Šostokovičiaus kūrinių garsai padės kontroliuoti savo neigiamas emocijas (pyktį, sudirgimą). Mocarto, Bizė, Štrauso, Kalmano, Leharo kūriniai formuoja optimistinė pasaulėjautą. Šopeno fortepijoniniai kūriniai padeda pozityviau ir džiugiau nusiteikti supančio pasaulio atžvilgiu. 

Esama ir tokios muzikos, kuri sveikatą veikia neigiamai. Tai visai nesusiję su išliekamąja muzikos verte ar jos stiliumi. Svarbiausia – muzikinių frazių pobūdis. Didžiausią neigiamą poveikį turi tie kūriniai, kuriuose sutrikdoma muzikos harmonija, ritmas nelygus, trūkčiojantis, dažni disonansiniai sąskambiai. Tokia muzika gali sutrikdyti širdies darbą, kvėpavimą. Kenksminga laikoma ir pernelyg garsi muzika. Pavyzdžiui, grojimas būgnais, kai viršijama 100 decibelų riba, gali sukelti alpulį.

Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią dabartinėms pasaulinėms religijoms. Belieka apgailestauti, kad istoriškai susiklosčiusios aplinkybės padėjo užmiršti šią tradiciją, ir daugelis mūsų amžininkų labai miglotai žino apie zoroastrizmą arba mazdajaninę religiją, pavadintą dievybės Mazda Achura vardu. 

„Tik visai neseniai iraniškieji tyrinėjimai leido pažvelgti į tikrąją Avestos tekstų paskirtį, – paprastiems žmonėms žinomą kaip „Zend-Avesta“, kuri zoroastrizmui turi tokią pat reikšmę kaip brahmanizmui „Vedos“. Tyrinėjimo būdu gautos žinios išaiškino, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi ir vystėsi judaizmas, išsivystė ir negarbinanti stabo monoteistinė religijos forma, turinti aukštus moralinius įstatymus ir daug bendrų sąlyčio taškų su pačiu judaizmu, kuri buvo sukurta vienos arijų rasės šakos. Šio fakto tikroviškumą patvirtina ne vien zoroastriški rašuose. Tai patvirtina ir daugybė graikų ir romėnų autorių kūrinių.“ Šimtai žmonių, studijuojančių religijas, gali perskaityti aukščiau parašytas eilutes. Tai parašęs Oksfordo profesorius norėtų visus skaitytojus priversti patikėti tuo, kad „negarbinantis stabų monoteistinis“ zoroastrizmas susiformavo „tuo pačiu metu kaip ir judaizmas“, o tai turėtų reikšti, jei mes išvis suvokiame žodžių prasmę, kad tuo pačiu istoriniu periodu vystėsi pirmoji, ankstyvoji religinė sistema ir paskutinioji – ar begalima surasti daugiau klaidinantį ir klaidingą tvirtinimą? Zaratuštros religija patvirtinta daugelio žinomų graikų ir romėnų autorių, bet jų kūriniuose beprasmiška ieškoti judaizmo arba „išrinktosios tautos“ paminėjimo, nes „iki savo sugrįžimo iš babiloniškosios nelaisvės“ apie juos buvo taip mažai žinoma.

Aristotelis teigia, kad Zoroastras gyveno 6000 metų prieš Platoną (IV a. prieš krikščioniškąją epochą).

Hermipas Aleksandrietis, kuris tvirtino skaitęs zoroastriečių knygos originalą, apie didį reformatorių kalba kaip apie Agonakso mokinį (Agon-Akha, arba Dievas Agonas), gyvenusį 5000 metų iki Trojos kritimo, jo pareiškimai patvirtina Aristotelio teiginį, nes Troja krito 1194 metais iki mūsų eros pradžios.

Žinoma, kad pats istorijos tėvas Herodoto, rašęs 450 metų iki krikščioniškosios epochos pradžios, kalbėjo apie persus, kad „jie nekuria stabų, nestato šventyklų ir altorių; kad jie net smerkia už kvailumą tuos, kurie taip daro“. Šio pareiškimo prasmė slypi tame, kad persai netiki dievais, panašiais į žmones, kaip daro helenai (graikai), jie visą dangaus skliautą sutapatina su Aukščiausia Esybe.

Sabėjai (sabeizmas-astrolatrija – gr. astrolatreia – žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; buvo paplitusi sen. valstybėse Asirijoje, Babilonijoje) garbino Vakchu, šlovino Saulę, Mėnulį, penkias planetas ir šviesos pasaulį SAVAOFA. Gyvavo septyniaspindulio dievo kultas – iš čia septyntainė sistema.

Suvedus turimus faktus galima daryti išvadą:
1) kad žodis „Zoroastras“ buvo giminės vardas;
2) kad buvo keletas pranašų tokiu vardu. Kaip rodo istorija, žyniams iškraipius ankstesnį švarų tikėjimą, Darijus Gistaspa sunaikino magus ir įvedė švarią Zoroastro arba Achuramazdos religiją.

Pačius didžiausius įrodymus apie zoroastrizmą galima surasti pačioje „Zend-Avestoje“. Nors tai ir ne patys seniausi zoroastriški raštai.

Parsai – religinė zoroastriečių bendruomenė, gyvuojanti Vakarų Indijoje ir Pakistane. Išeivių iš Irano palikuonys, Indijoje apsigyveno VII-X a. (pagrinde Gudžaratoje), kai Iraną užkariavo arabai. Garbina ugnį, mirusiųjų kūnus atiduoda grifams, kad neišniekintų šventų parsams stichijų – ugnies, vandens, oro ir žemės.

Senovės armėnų manuskriptuose, arba taip vadinamuose Mesropo manuskriptuose ( iki 312 m. armėnai buvo parsai), kalbama apie pašvęstuosius arba magus: „Tas, kuris nori suprasti (šventosios) Ugnies paslaptis ir susijungti su ja, iš pradžių turi savo sielą ir kūną sujungti su Žeme, savo motina; su Žmonija, savo seserim, ir su Mokslu, savo dukterimi“. Nėra prasmės aiškinti simbolinę teksto prasmę. Visi žino tai, kaip Zaratustra žiūrėjo į Žemę, kaip jis mokė apie gėrį viskam; o Žinojimas, arba Mokslas, niekada netaps artimu arba tolimu žmogaus palikuonimi, niekada žmogaus smegenys nekurs švariai ir be egoistinių kėslų, kol jis nepažins gamtos ir žmogaus paslapčių, kurios pagimdė Mokslą arba Žinojimą.

Nekreipdami dėmesio į nemokšų neigimus dar kartą kartojame, kad siekiant teisingai suprasti užslaptintą „Avestos“ ir jos poskyrių prasmę reikia studijuoti kabalistines knygas, kurias sudaro: rabino Simono ben Johajo „Zogar“ (Švytėjimo Knyga); „Sefer Jecira“ (arba Kūrinijos Knygą), kurią, kaip manoma, parašė patriarchas Abraomas, bet iš tikrųjų ją parašė chaldėjų žynys; ir „Sefirotų paaiškinimai“. Visa „Avesta“ apjungta Babilono etika ir filosofija, – vadinasi, jos reikia ieškoti chaldėjų kabalistiniame mokyme. Nes penktasis pasiuntinys Zaratuštra (5400 m. iki Kr.g.) platino Zoroastro doktrinas nuo Baktirijos iki Midijos, o vėliau, pavadinta magizmu (magava arba „galingoji“) ji kuriam laikui tapo visos Centrinės Azijos visuotina religija. Šiandien ši religija vadinama „monoteistine“ tuo pagrindu, kad suvulgarintas magizmas tapo vėlyvųjų izraeliečių monoteizmu.

Pripažinkime pagaliau, kad mūsų grubus ir materialus požiūris visas pasiekusias mus didžiąsias religines idėjas sumenkino ir suvulgarino. Mes progresuojame ir tobuliname fizinę ir intelektualią jėgą ir išmintį, kasdien vis labiau apleisdami ir prarasdami dvasingumą. Bet tik studijuodami senovės relikvijas; sulygindami ir sugretindami jas, atsisakę net menkiausios sektantizmo apraiškos ir išankstinių asmeninių įsitikinimų bei visų tautų religinių idealų, mes galiausiai pajėgsime suvokti, kad visa turi vieną vienintelį šaltinį.

Dievybė arba Dievas – tai Ugnis. Rozenkreiceriai gerai suprato tai ir perėmė mokymą iš magų, Zaratuštros palikuonių. Egzistavo keletas Zaratuštrų ( tai giminės vardas), ką įrodo jis pats, sakydamas: „Aš tas, kuris gyvenu ir mirštu“; bet parsų Zoroastras atsirado 5400 m. iki Kristaus gimimo, o Persepolį (Švytintį Miestą), pagal slaptųjų raštų tradicijas, 5000 m. iki m.e. įkūrė Džianas Jinas, Oaneso žynys arba Dagona (см. письмо Иллариона в «Теософисте», том II, июль 1881 г.). Jo senovinis pavadinimas buvo Ista-char, vieta, pašvęsta Istai, arba Aštarui, arba Estei – galiausiai tapusia Vesta, kurios garbei romėnai degino negęstančią ugnį. Vesta simbolizavo Dieviškąją ugnį arba Šventąją Dvasią. Char asirietiškuose monumentuose simbolizavo Saulę, o Istaras, arba Ista-char, Saulės vestą ir Saulės sostą, kurio pavadinimą graikai išvertė kaip peres-polis. O Zaratuštra yra indiško ir žydiško pavadinimo mišinys.

Mokiniams buvo sakoma, kad keturi zoroastietiški amžiai atitinka keturias žmonių rases: aukso – mongolų; sidabro – baltąją arba kaukazietišką, varinis – raudonodžių indėnų, ir geležies – juodaodžių.

Kaip chaldėjų magai, taip ir kiti Zoroastro pasekėjai tikėjo, kad ne tik dieviškoji siela (dvasia) susijusi su dangaus skliautu, bet ir „jutiminė-kūniškoji siela“. Jei tai pervesti į teosofinę frazeologiją, tai atitinka atma ir budhi – dvasios nešėją. Neoplatonikai ir net Origenas astralinį kūną vadina „tuo, kuris turi tokį pat švytėjimą kaip žvaigždės“.

Zoroastrizmas yra religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje ir eilėje Artimųjų beiVidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“.

Pagrindiniai zoroastrizmo principai:

 * dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą;

 * tikėjimas galutine gėrio pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę.

Pagrindinį vaidmenį zoroastrizmo ritualuose atlieka ugnis.

Šiandien „Avesta“ patiems persams yra knyga po septyniais užraktais ir tokia išliks.

„Aš, kuris gyvena ir miršta“ – šis užrašas „juosia“ gigantiškos statūlos juosmenį, kuri nuo neatmenamų laikų stovėjo apvalioje Bokharos šventykloje, iškaltoje uoloje; ji skirta nematomai dievybei Mitrai. Tai, kad Zoroastras periodiškai atnaujindavo savo gyvenimą, buvo senovinis įtikėjimas, tačiau negalime pasakyti, ar buvo taip pat, kaip ir pas lamaistus, kurie skelbia Buddos persikūnijimą.

Žodis „kabala“ kilęs iš senovinio žydiško žodžio, reiškiančio „gauti žinias“, ir, iš esmės, jis turėtų būti naudojamas kalbant apie senovės sistemas, perduodamas žodžiu ir labai artimas sanskritiškajam „smitri“ ir „šruti“ bei chaldėjiškam „zendui“ (zend reiškia „komentaras, arba paaiškinimas“; taip pat tai reiškia „vertimas iš ezoterinio teksto į ekzoterinį“, t.y. šydas, naudojamas paslėpti tikrąją teksto prasmę, parašytą šventa senzare kalba – apie tai orientalistai net nenutuokia. Tą kalbą dar galima užtikti išlikusiuose keliuose neiššifruotuose užrašuose; kalba vis dar yra studijuojama ir ją tarpusavio bendravime naudoja rytų adeptai, priklausomai nuo vietovės vadindami ją senzaru arba brahma arba deva-bhašja).

Persų parsai turi vieną knygą, kuri daug senesnė, nei dabartiniai zoroastriečių raštai – tai „Džavidan Hirad“, arba Amžinoji Išmintis, arba praktinės magijos filosofija su natūraliais paaiškinimais. Žinoma, kad „Džavidan Hirad“ parašė Bagdado valdovas Naširvana. Knyga buvo iškasta paprašius filosofui Zoubanui, kuris prieš tai gavo leidimą iš Maijmuno el-Rašido, Garuno el-Rašido sūnaus. Zoubanas vienam iš tuometinių mokslininkų patikėjo perskaityti ir išversti tik nedidelę šios knygos dalį. Tas fragmentas ir yra pasiekęs mus kūrinys „Džavidan Hirad“. Iš pradžių jis buvo išverstas į arabų kalbą ir papildytas kitų senovės filosofų įvairiausiais pamokymais. Norint suvokti tos knygos turinį, reikėtų storiausios knygos tik tam, kad būtų įmanoma trumpai jį pakomentuoti. Visų pirma, užslaptinta originalaus teksto prasmė visiškai buvo paneigta vėlesnių vertėjų. Ir netgi išorinė, paviršutiniška reikšmė, suteikiama tiems žodžiams, papildyta moraliniais ir filosofiniais pamokymais. Visame veikale nėra nei vieno sakinio, apie kurį būtų galima pasakyti, kad jis ne toks svarbus kaip kiti. Vien tos knygos pakaktų parodyti senovės išminčių žinojimą ir sugebėjimą, kurie šiandien yra taip žeminami ir menkinami. Jeigu tie, į kuriuos mes išmokyti žiūrėti kaip į primityvus ir pusiau barbarus, galėjo parašyti tokius teologinius, moralinius ir politinius veikalus, kurie vargu ar gali būti prilyginti dabartinio taip vadinamo „progreso ir civilizacijos“ amžiaus rašeivų darbams, mes turime patikėti, kad mums verta eiti tų pusiau barbarų pėdomis ir palikti išgirtąją civilizaciją, kuri apgavo savo pačios pasekėjus.

Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai priskiriama Avestos (žinojimo) knygose išdėstyta pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – gėrio ir blogio – dvasios. Gėrio dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio dvasia Arimanas – blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl pasaulyje gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu žmonės gyvens gausindami gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą gyvenimą.

Parsai yra chaldėjiškos išminties paveldėtojai, nes jie yra tiesioginiai, nors ir patys vėliausi, ariškos magijos palikuonys. Žodis „chaldėjiškas“ siejamas ne su gimusiais ir augusiais Chaldėjuje, o su senovės astrologiniu ir okultiniu , t.y. „chaldėjišku“ mokslu. Ta prasme zoroastriečiai yra tikrieji chaldėjiškos išminties paveldėtojai – „šviesos, kuri spindi tamsoje“ – nors „šiandieninė tamsa ir nesupranta to švytėjimo“, o patys parsai nieko apie tai nežino.

Integralinė vaško terapija

Žmogaus organizmas sveikas, kai organizmo kanalais laisvai teka gyvybinė energija. Energija įsisavinama per biologiškai aktyvius taškus, susietus su organizmo kanalais. Sutrikus aktyvių taškų funkcionavimui, energija organo nepasiekia ir tada jis suserga.

Senovėje buvo žinoma apie priešuždegimines, žaizdas užgydančias ir minkštinančias bičių vaško savybes. Skaudant gerklei, Hipokratas rekomenduodavo dėti ant kaklo sluoksnį vaško. Avicena (iranietis pagal kilmę) vašką naudojo kaip mažinančią kosulį ir atsikosėjimą lengvinančią priemonę arba kaip pieno gamybos stimuliatorių maitinančioms moterims.

Gyvenant dideliam mieste mūsų organizmas pastoviai patiria stresą ir nuovargį, kuris turi tendenciją kauptis. Šalia to, kad suserga atskiri organai, kenčia ir žmogaus psichika. Tačiau dažniausiai į tai mes nekreipiame dėmesio.

Vaško terapija orientuota į tradicinius kūno gydymo metodus. Tai viena iš rezultatyviausių procedūrų, o be to ir visiškai neskausminga.

Išmintingieji kinai išrado akupunktūrą, kai į biologiškai aktyvius taškus duriamos adatos. Bičių vaškas turi itin platų savo galimybių diapazoną.

Viskas gana paprasta – vaškas turi milžinišką potencialą, nes yra biologiškai aktyvi gamtinė medžiaga. Iš žmogaus kūno ar sergančio organo vaškas ištraukia neigiamą energiją, o mainais atiduota savo - teigiamą. To esmę sudaro biologinė matrica, pagal kurią „gaminamas“ vaškas.

Šiandieninė vaško terapija – tai šiuolaikinė viso organizmo gydymo ir atstatymo technika, kurios metu naudojami akupunktūriniai taškai, tačiau vietoj adatų yra liejamas specialios konfigūracijos vaškas. Ši procedūra valo energetinius kanalus ir meridianus, esančius žmogaus organizme. Energetinė vaško įtaka kartu su refleksoterapijos elementais daro stebuklus!

Kaip veikia vaškas?
Energetinis vaško poveikis žmogaus organizmui yra ypač galingas.
1. Vaškas atidaro energetinius centrus. Teisingu režimu paleidžia jais tekėti energiją.
2. Atstato energijos Či tekėjimą kanalais ir meridianais, subalansuoja In ir Jan energijas.
3. Valo žmogaus biolauką nuo negatyvios energijos ir energetinių toksinų.
4. Atstato ir padidina biolauko teigiamą energiją.
5. Atkuria sveiko organizmo darbo matricą.
6. Paleidžia energijos srautą kanalais ir meridianais.

Vaškas stimuliuoja energetinius kūno centrus, teigiamai veikia visą organizmą bendrai. Vaškas padidina imunitetą, pagerina kraujo apytaką, nuima paburkimą, galvos skausmą. Stimuliuoja kepenų, kasos, blužnies, žarnyno, urogenitalinės sistemos darbą, atstato medžiagų apykaitą ir jaunina organizmą. Rekomenduojama po ligų, esant jėgų trūkumui, suvytusiai odai patempti. 

Vaško terapija – tai viena iš efektyviausių priemonių išlikti jaunam, sveikam ir energingam.

Laukiame visų, pageidaujančių išbandyti šią nuostabią procedūrą, kuri gydo kūną, atpalaiduoja protą, atstato teisingą energijos tekėjimą, stiprina dvasią ir asmeninę jėgą.

Pradedami maginių judesių Tensegrity pagal Toltekų tradiciją mokymai 

Serijos:
12 bazinių energetinių judesių
Moterų (energijos sukaupimo) serija, aktyvacija
Laiko rato pasukimas
Valios centro (sprendimų priėmimo) serija
Ketinimo aktyvavimo serija
Samoningo sapnavimo serija
Energetinis dublis

Sėkmingai įsisavinus kiekvieną seriją, išduodami sertifikatai.


Registruotis: fundintent.lt@gmail.com
+37060555979

Pažangiausių technologijų pristatymas alternatyviosios komplementarinės medicinos srityje tarptautiniame kongrese Hanoveryje Euromedica 2014 Naturopathy ohne Grenzen. 

Centro Intent prezidentė Ingrida Pūkaitė pristatė Intent technologijas: kosmoenergetika su blokuojančiais dažniais ir energetinė reabilitacija Pacal Votan. Už indėlį komplementarinėje medicinoje I.Pūkaitė apdovanota vardiniu Paracelsijaus medaliu. Kongreso organizatoriai: prof. Vladimir Tyminsky, Georg Tyminsky, Vokietija.